Neringa Starkevičiūtė: AKIMIRKA IŠ FOKSTROTO

2010-06-01

Raudoni bateliai, melsva suknelė – ankstyvas rytas. Duodu ranką mamai, tėčiui ir visi kartu einame per rasotą žolę, per tiltą. Nuo Nemuno pučia šaltas, bet gaivus vėjas. Pagaliau rausva, kukli bažnyčia ir vėl tiltas, Nemunas, laiptai. 

Laiptai, kuriais būdama ketverių maniau, kad niekada neužlipsiu. Bet mane tėtis drąsino sakydamas, kad aš būsiu žymi sportininkė, tačiau jam visada prieštaraudavo sesė Giedrė:
           - Ne, ji bus lakūnė!- sesė tarsi žinojo, kad aš lipu į kalną su tikslu –  eisime pasivaikščioti į  
S. Dariaus ir S. Girėno aerodromą. 
           Tikslas ir tikėjimas žmogui suteikia jėgų, o aplinka, šeima suformuoja pagrindines vaiko vertybes, taip pat idėjas.
          Gimiau, užaugau, gyvenu Kaune, prie S. Dariaus ir S. Girėno aerodromo, S. Dariaus ir
S. Girėno gatvėje, mokausi ,,Saulės ‘‘ gimnazijoje. Jau nuo mažų dienų dangaus platybės, aviacijos pasaulis mane traukte traukia, žavi. Kiekvieną penktadienio vakarą, vienuoliktą valandą, virš mylimos sodybos praskrenda lėktuvas, kurio  kaskart bėgu pažiūrėti, tarsi stebuklo. Šviesa, o tik paskui praskrendančio lėktuvo garsas, kuris vis dar primena  apie neišsipildžiusias svajones, idėjas.  
Bet atėjo diena, kai įlipau į sklandytuvą vardu Fokstrotu ir, žinoma, skridau, pakilau, išvydau tėvynę – Lietuvą tokią, kokios dar niekada nebuvau mačiusi nei per televizorių, nei istorijos vadovėlyje. Ir kilo man idėja. Reikia su sklandytuvu perskristi Atlanto vandenyną. Tai idėja, kuri ne tik išgarsintų Lietuvą, bet ir atgaivintų Lietuvos didvyrių  S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbį, apie kurį jaunoji karta tiek nedaug težino.
           Nors Lietuva gali didžiuotis žymių lakūnu vardais, tačiau aviacija kaip sporto šaka mūsų šalyje nėra populiari. Kodėl? Sustoju, atsisėdu, prisimenu. Kartais tenka taupyti visus metus, kad vasaros pabaigoje galėčiau pakilti į žydrąsias padanges - pasijusti pilnaverčiu žmogumi. Taip, tiesiogine žodžio prasme aviacija yra prabanga, bet jei žmogus myli, svajoja, tiki, tai jam pinigai nerūpi!
            Vasara trumpa -  įspūdžių kupina , greitai baigiasi, tenka ,,nusileisti ant žemės ‘‘ . Sugrįžti į mokyklą, į realybę. Ji kartais atrodo nuobodi, jei ne kinas, jei ne režisūra. Vyriausia sesė Lina mane išmokė: tvirtai rankose laikyti video kamerą, atrasti ir fiksuoti tik svarbiausius gyvenimo kadrus.
           Vieną dieną supratau, kad ir kaip nemėgstu skaityti knygų, bet Vinco Mykolaičio – Putino romaną ,,Altorių šešėly ‘‘ teks prisiversti. Ir štai aš jau ,,Laisvės alėjoje ‘‘ prie ,,Merkurijaus ‘‘, kur nuo neatmenamų laikų lauko prekyboje parduodamos senos, bet be galo paslaptingos knygos. 
Prieš mano akis jaunas vyriškis, iš pirmo žvilgsnio – kunigas. Ilgas, juodas paltas, baltas, pūkuotas šalikas, lakuoti batai ir jaunatviški judesiai man priminė Liudą Vasarį. Jis ilgesingu žvilgsniu  žiūrėjo į knygas, kruopščiai jas rikiavo ant prekystalio. Tik tada supratau, kad jis ne kunigas, o jaunas prekybininkas. Mandagiai pasisveikinusi paklausiau:
             - Gal turite knygą ,,Altorių šešėly ‘‘ ?
             - Žinoma, turiu,- atsakė jis man ir netrukus ją padavė.
             - O kiek ji kainuoja?,- smalsiai paklausiau, o jis man atsakė:
             - Penkiolika litų, tačiau matau iš uniformos, kad panelė tikriausiai būsi iš  ,,Saulės ‘‘ gimnazijos, todėl padarysiu nuolaidą, tad ši knyga, tik dešimt litų!
Keistas tas pasaulis, įvairūs žmonės – įdomus gyvenimas. Linksma ir susimąsčiusi einu namo ir matau, vyresnio amžiaus nepažįstamoji eina tiesiai į mane. Nežinau kodėl, bet pasijutau nejaukiai, tačiau pagalvojau gal žmogus nori kažko paklausti. O ji tarė:
            - Mergaite, man sunku gyventi, vaistai brangiai kainuoja, ar galėtum paaukoti man
pinigėlio?
              Tokio klausimo tikrai nesitikėjau, net pasimečiau. Kadangi turėjau sutaupytus penkis litus, aš jai juos ir atidaviau. Kaip sakome, ,,nesidžiauk radęs, neverk pametęs ‘‘. Vis dar ir dabar man prieš akis vaizdai: prekybininkas panašus į Liudą Vasarį, nepažįstamoji... Esu įsitikinusi, kad gyvenime sutapimų nebūna, likimas viską lemia. Tad ir vėl kilo idėja – sukurti pagal garsaus lietuvio rašytojo V.M – Putino romaną, filmą  ,,Altorių šešėly ‘‘. Žinau, sukurti psichologinį filmą yra begalo sunku, tačiau nieko nėra neįmanoma. Pažadu pirmiausiai sau, aš sukursiu šį filmą, bet tik tada, kai nubėgsiu maratoną.
               Nors esu lengvaatletė, šuolininkė, tačiau ilgų nuotolių bėgimai visad buvo ir bus prie širdies. Kartais treneriai  mane bando atkalbinėti sakydami:
             - Tu, kaip ir tavo tėvas, esi ilgų nuotolių bėgikė, o ne šuolininkė.
Skaudu ir sunku girdėti tokius žodžius, tačiau tėčio – trenerio žodžiai kitokie: 
             - Tu per graži, kad kankintumeisi!, - tėčio žodis man yra šventas, tačiau kai baigsiu 
sportinę karjerą vardan savęs, vardan visos Lietuvos nubėgsiu maratoną ir įrodysiu visam pasauliui, kad ir vegetaras gali būti sportininkas, kad šuolininkas – ištvermingas žmogus, kad žmogaus galimybės yra neribotos.
             ,, Olimpinės žaidynės ‘‘ Lietuvoje – didžiausia svajonė, troškimas, idėja. Kai buvau maža, man buvo skaudu, kad žmogus miršta tiek daug nepamatęs.Tad, kai užaugsiu, aplankysiu viso pasaulio šalis. Dabar kai suprantu, kad žmogui nelemta viską pamatyti, pažinti, nebenoriu nei į Australiją, nei į Siciliją... Norisi pabūti čia, gimtame krašte Lietuvoje, pasidžiaugti žaluma ir tuo džiaugsmu pasidalinti su visu pasauliu. Taigi ,,Olimpinės žaidynės ‘‘ – tinkamiausia vieta ir laikas. Aš net kartais įsivaizduoju visą pasaulį - Lietuvoje ir garbę, įrašytą į kiekvieną istorijos vadovėlį.
                Mama mane visada mokė ir moko gerbti Lietuvos praeitį, senelius, protėvius ir, žinoma, tradicijas, kurios šiandien Lietuvoje nyksta, praranda savąją vertę. Bet jeigu kas nors 2030m. išleistų įstatymą - Respublikinių švenčių dienomis, taip pat sekmadieniais, kiekvienas Lietuvos pilietis, viešoje vietoje privalo dėvėti tautinius rūbus. Mano manymu, šis įstatymas  Lietuvoje esama situaciją  pasikeistų, nes kiekvieno lietuvio širdyje bus atgaivintas patriotizmas.
                Kadaise mokytoja man sakė:
              - Neringa, siek savo idėjų, tik labiau pasitikėk savimi.
                Tikiu, tikiu, kad greitai ateis vasaros pabaiga, kai išvysiu Fokstrotą, ir vėl galėsiu aukštai su pagarba, pasididžiavimu pažvelgti į Lietuvą, atrasti save, o gal net ir naujų idėjų, kurios bus tautos pažangumo pagrindas. Jos suvienys ir drąsins visą Lietuvą, jei ne šiandien ir ne rytoj, tai  2030m. – tikrai !

 Neringa Starkevičiūtė yra Kauno Saulės gimnazijos 3 F mokinė

RSS srautas
×