Ieva Lozuraitytė: ŽINGSNIS Į RYTOJŲ 2030

2010-06-01

Vilnius, 2030-ieji… Ir vėl pavasaris Lietuvoje… Kaip ir prieš dvidešimtį metų žydi alyvos, kaštonai. Toks pats svaigus pavasario kvapas. Taip pat želia žolė, toks pats gaivus pavasario lietus. Miestas bunda ramiai ir nuskubriai: kai kurie žmonės dar tik pabudę, prasidaro langus įsileisti gaivaus rytmečio oro. Kai kurie jau bėgioja paneriais, kai kurie vedžioja šunis, o kai kurie jau pakeliui į darbą. Tačiau nebėra anksčiau buvusio kareivinių šurmulio, kai nuo 7 iki 8 valandos ryto visi kaip skruzdėliukai sujudintame skruzdėlyne dar beveik tebemiegodami strimgalviais skuosdavo link mašinos ar troleibuso, kad, gink Dieve, nepavėluotų 5 minutėmis į darbą.

Dabar  daugelis firmų leidžia darbuotojams dirbti namie, kitiems – laisvas grafikas. Darbdaviai seniai suvokė, jog svarbiausia – padarytas darbas, o ne atsėdėtos darbo valandos. Ir jau seniai mokama už darbą, o ne už valandas. Todėl viskas atliekama greičiau  ir geriau. Visi žino: blogai padarysi, turėsi dirbti papildomai. Gerai ir greitai savo darbą atlikę žmonės  turi daug laisvo laiko sau, savo pomėgiams, vaikams… Todėl gatvėse nuo ryto iki vakaro pilna linksmų, atsipalaidavusių žmonių. Prieš keliasdešimt metų klestėjusią paminklų statymo maniją pakeitė parkų, fontanų, laisvalaikio ir pramogų zonų statybos…


O Lietuvos suklestėjimas prasidėjo prieš 20 metų, kai 2010 metais,  krizės įkarštyje atsirado vienas plačiau į ateitį žiūrintis politikas X., kuris suprato, kad Lietuvos ateitis – vaikai, taigi pirmiausia – taisyti reikia mokyklas, kuriose tie vaikai lavinami iki pilnametystės. Išsilakstys iš Lietuvos užaugę vaikai, po vienos kartos grius ir valstybė. Politikas X. suprato, kad jei mokykla ir gyvenimas visus 12 mokyklinių metų vaikų galvose prieštarauja vienas kitam, kai mokykloje mokoma vieno, o gyvenime vaikas mato, kad yra visai kitaip, tai po 12 mokslo metų gabūs vaikai emigruos, kiti prasigers, darys nusikaltimus… Lietuva vis trauksis, trauksis, kol virs Lietuvos vardo šalimi be lietuvių… Bet kaip priversti ką nors pakeisti, kai Seime ir Vyriausybėje sėdi žmonės, kurie neturi supratimo apie tai, kas vyksta mokyklose? Politikai geriausiu atveju  išklauso tik mokytojų aimanas, kad mokiniai nevaldomi, tik perskaito policijos suvestines, kad mokyklose mušamasi, tyčiojamasi, kad mokiniai visai nesimoko. Politikai priiminėja sprendimus, nežinodami realaus gyvenimo. Tada Politikui X. šovė į galvą mintis: nori į valdžią, pradėk nuo apatinio laiptelio! Nori ką nors keisti mokykloje, padirbk pats joje, pats pasimokyk bent vieno dalyko pagal dabartines mokymo programas.

 
Bet politikas X. ilgai suko galvą, nuo ko pradėti: rask kvailį, kuris savo noru eitų daryti kažką nemalonaus ir sunkaus, jei tai neprivaloma. O tada užburtas ratas: žmonėms patinka saldūs pažadai, jie vėl rinks į valdžią tuos, kurie žada saldžiausią ateitį (pats politikas X. tai žinojo iš savo patirties, nes jis pats TAIP buvo patekęs į Seimą, bet paskui, po visokių asmeninio gyvenimo dramų ir tragedijų bei milijono perskaitytų knygų, ieškant, kaip toliau gyventi, tapo 100 kartų protingesnis nei kiti), ir vėl niekas nesikeis. Tada politikas X. suprato turįs truks plyš pasiekti, kad būtų pakeista Konstitucija dėl Seimo ir Prezidento rinkimų. Jis pats vienas (nes kiti bijojo dėl savo kailio) rinko parašus referendumui, kad būtų įvesta nauja Seimo, savivaldybių ir Prezidento rinkimų tvarka. Politikui X. buvo labai sunku, visa žiniasklaida puolė jį ir jo šeimą, vadino jį išsišokėliu, maniaku, jam grasino jo kolegos Seime, jį puolė kairieji, vadindami dešiniųjų statytiniu, jį puolė ir dešinieji, vadindami raudonuoju kraugeriu…Tačiau politikas X. tikėjo tuo, ką darė, ir dantis sukandęs vykdė savo sumanymą.


  Nualinti 2008-2010 metų krizės žmonės noriai pasirašinėjo už referendumą, ir galų gale jis įvyko. Konstitucijos pataisos buvo priimtos. Pagal jas norintys kandidatuoti į Seimo ar savivaldybių narius,  privalėjo atlikti būtinąją praktiką tose srityse, kokiuose komitetuose jie ketino dirbti. Pavyzdžiui, jei kandidatas į Seimo narius nori dirbti sveikatos komitete, jis metus turi dirbti kokios nors ligoninės slaugytoju. Jei nori dirbti švietimo komitete, metus turi padirbti mokykloje arba kokiame nors vaikų socializacijos centre. Jei nori būti vidaus reikalų komitete, turi padirbti eiliniu policininku. Ir t.t. Jei svajoja apie darbą keliuose komitetuose, turi atlikti ir kelias praktikas.

 
Seimo Pirmininku, Premjeru, Prezidentu pagal naująją tvarką galėjo  būti renkami tik tokie žmonės, kurie yra  atlikę tokią praktiką bent penkiose žmonėms itin svarbiose gyvenimo srityse: po metus padirbę slaugytojais, mokytojais, žemdirbiais, eiliniais darbininkais (pvz., parduotuvių kasininkais, statybininkais, troleibusų vairuotojais), policininkais.

 
Ir tik tada, kai žmogus atlikdavo tokią praktiką, jis turėjo teisę balotiruotis į Seimo narius ar Prezidentus. Taip pat visiems, ketinantiems balotiruotis į bet kokį politinį postą, buvo įvestas privalomas teisės ir etikos egzaminas, nes juk negražu, kai seimūnas “ ne gudresnis už penktoką”…
Taip pat tame referendume buvo įteisinti prisiekusiųjų teismai. Pirmieji prisiekusieji buvo “Santarvės” premijos laureatai, t.y. žmonės, kurie visą gyvenimą buvo tolerantiški ir lygiai teisingi visiems. Tai sugrąžino žmonėms tikėjimą teisingumu.


 Kai pagal naująją sistemą pirmą kartą buvo išrinktas Seimas, pirmiausia jis ėmėsi taisyti švietimo sistemą. Buvo atšaukta 2009 metais sugalvota mokyklų pertvarka į pradines, vidurines ir gimnazijas. Mat buvo laiku prisiminta, kaip sunku nei iš šio, nei iš to, be jokios rimtos priežasties (ne dėl to, kad tėvai keliasi gyventi kur nors kitur, ne dėl to, kad mokykla pustuštė…) būti atplėštam nuo savo ilgamečių draugų, nuo mokyklos, prie kurios esi prisirišęs, nepaisant visų konfliktų joje ir jos netobulumų…Buvo suprasta, kad  taip besielgiantys politikai laiko vaikus pastumdėliais, daiktais, kuriuos savo nuožiūra galima perkelti į kitą vietą, manant, kad jiems dėl to neskaudės, arba dar blogiau – kai neraudonuojant meluojama, kad nuo tokio nesąmoningo perkėlinėjimo į kitas mokyklas bus geriau patiems mokiniams, nes esą nuo to jie taps stipresni. Buvo suprasta, kad ne stipresni jie taps, o cinikai, nes supras, kad su žmonėmis galima elgtis kaip su daiktais. Buvo susigriebta, kad joks iškabų kaitaliojimas “vidurinė”, “pagrindinė”  ar “gimnazija” nepagerins mokymosi rezultatų, jei nebus pakeistos  vaikams neįdomios ir bereikalingų faktų prikimštos mokymo programos, jei mokys mokytojai, kurie moko tik todėl, kad kažkada suklydo rinkdamiesi profesiją, o kitos įgyti jau nebėra kada.


Todėl jau 2011 metais buvo paskelbtas mokyklinių programų konkursas: “Jei turi vaikų ir nenori, kad po 10 metų jie ryžius valgytų su pagaliukais, padėk jiems”.  
  Geriausios šio projekto laimėtojų  idėjos ir buvo įgyvendintos.


Pirmiausia buvo atleisti visi mokytojai, kurie nemyli vaikų. Kad jie išeitų iš mokyklos, jiems buvo pasiūlytos didžiulės piniginės kompensacijos, ir visi iškart sutiko.


Į jų vietas buvo priimti vaikus mylintys mokytojai, ir jiems mokamos tokios didelės algos, kad jiems nebekilo noras streikuoti… Tačiau dabar prieš pradėdami studijuoti, būsimi mokytojai privalo metus padirbti vaikų namuose, darželiuose, mokyklose pagalbiniais darbuotojais. Tik tada, kai jų prižiūrimi vaikai patvirtina, kad yra mylimi, neužgauliojami, gerbiami, kad jiems atleidžiamos jų vaikiškos išdaigos, tie būsimi studentai gauna rekomendacijas studijuoti. Į mokyklas atėjus mylintiems vaikus mokytojams, mokyklų atmosfera ėmė sparčiai keistis: modernūs mokytojai pasirūpino, kad mokykloje darbas būtų efektyvus, kad vaikams nereikėtų 7 valandų praleisti mokykloje ir dar 3 valandas atlikinėti namų darbus, t.y., dirbti daugiau nei suaugusiesiems.  Programos buvo palengvintos visiems, atmetant  nereikalingus dalykus – atsisakyta smulkiausių datų, tik siaurų sričių specialistams reikšmingų įvykių, nereikalingų taisyklių  kalimo, nes pagaliau buvo suprasta, kad po 1- 2 savaičių tuos iškaltus dalykus vis tiek visi užmiršdavo. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas mokėjimui rasti reikalingą informaciją, ją kūrybiškai pritaikyti. Vaikai, kuriems sunkiai sekdavosi mokslai, būdavo perkeliami į “Nagingųjų” klases, kur buvo mažiau teorinių mokslų, o daugiau technologinių dalykų, nes tokie vaikai paprastai mokėdamo geriau nei kiti dirbti ūkiškus darbus – gaminti maistą, tvarkytis buityje, atlikti staliaus ir panašius darbus. Taip tokie vaikai nesijausdavo kvailesni už kitus, nes jie mokėdavo tą, kas sunkiai sekdavosi išsiblaškiusiems kūrybingiesiems arba susikausčiusiems moksliukams robotukams - kalikams. Vaikams, neatlikusiems namų darbų, neigiamas pažymys nebebūdavo rašomas už tą dalyką, kurio namų darbų jis neatliko. Nes juk jis tą dalyką gali mokėti dešimtukui, tik būti pasiblaškęs. Arba dar blogiau – namų darbus atlikti, bet juos…pamiršti. Todėl buvo įvesta atskira grafa elektroninėje pažymių knygelėje: “drausmė”. Į ją įeina ir elgesio pamokų metu bei po jų vertinimas , namų darbų atlikimas,  ir pan. Taip baigėsi prieš 20 metų buvęs absurdas, kai pamiršęs namuose liniuotę  matematikai gabus vaikas gaudavo…dvejetą iš matematikos, o raštingas vaikas, užsisvajojęs ir palikęs namuose skaitinių namų darbų sąsiuvinį, gaudavo dvejetą iš lietuvių kalbos – pažymius, kurie iškart sugadindavo to dalyko trimestrą ar semestrą ir atmušdavo bet kokį norą mokytis kokiam mėnesiui, jei ne visam laikui…


 Per 20 metų išnyko vadovėliai ir pratybų sąsiuviniai.
Vaikai dabar eina į mokyklą nešini tik mažomis laisvalaikio kuprinėmis ar rankinėmis. Didžiulės, visą kūną nusveriančios 5-10 kg kuprinės  – gūdi praeitis. Mokykloje kiekvienas mokinys turi savo nešiojamąjį kompiuterį, kuris saugomas kiekvieno mokinio  asmeninėje spintelėje, o iš namų į mokyklą vaikai pasiima tik USB  raktą ir mobilųjį telefoną. Nebereikia nešiotis ir priešpiečių. Buvusios susmirdusios mokyklų valgyklos su nevalgomu maistu ir piktomis virėjomis – taip pat praeitis. Dabar valgyklų vietoje – užkandinė su daug atskirų jaukių atitvertų nedidelių erdvių su staliukias  draugų grupelėms. Užkandinės salėje - automatai su vaisiais, iš kurių kiekvienas gali susikurti savo šviežių vaisių sulčių kokteilį. Kas nenori jo, iš kito automato nusiperka kavos, arbatos ar mineralinio. Dar vieni automatai – sumuštinių daryklos: pora mygtuko spustelėjimų – balta ar juoda duona, sviestas ar margarinas, sūris ar dešra, o gal abu kartu, ir šiltas sumuštinis – tavo…
Pamokos trunka po 30 minučių – namų darbus vaikai atsiunčia mokytojui elektroniniu paštu, įvertinimus ir komentarus gauna taip pat internetu. Per pamokas mokytojas tik paaiškina naują temą, jos konspektas yra internetiniame mokyklos puslapyje, todėl vaikams nereikia užsirašinėti. Mokiniai namie gali konsultuotis su mokytojais per Skype nustatytomis valandomis. Kontrolinių tvarką taip pat reguliuoja kompiuteris. Kadangi testų užduotys yra elektroninės, tai sistema neleidžia per dieną skirti mokytojams daugiau nei 1 kontrolinio. Taip pat neleidžia skirti kontrolinių pirmadieniais ir penktadieniais. Taip buvo išgyvendinta problema, kai pagal Švietimo ministerijos nurodymus vaikai negalėdavo rašyti daugiau nei 1 kontrolinio per dieną, tačiau realiai rašydavo ir po 3, nes jie būdavo pervadinami į “testus”; taip pat baigėsi nesąmonės, kai kontroliniai būdavo ištisai skiriami nedarbingiausiomis dienomis: pirmadieniais ir penktadieniais.
 Pagrindinė idėja, kurios vaikai mokomi mokykloje: jei pats netikėsi tuo, ką darai, tai niekada ir nepadarysi. Todėl mokytojams griežtai uždrausta žeminti vaikus dėl jų menkesnių gabumų, drovumo, išsiblaškymo. Kiekvienas nesusivaldęs mokytojas šalinamas iš mokyklos be teisės dirbti joje ateityje: jei SUAUGĘS žmogus ką nors TYČIA padarė vieną kartą, jis padarys tą patį ir kitą kartą. Tuo tarpu prasikaltę vaikai po trijų įspėjimų (juk jie dar – vaikai , todėl jiems turi būti suteikiamas šansas pasitaisyti, išskyrus   tuos atvejus, kai jų nusižengimai gresia kitų gyvybei ir sveikatai) siunčiami į specialias mokyklas “Smarkuoliai”. Tai uždaros skautų tipo mokyklos su griežta drausme ir kuo didesniu fiziniu krūviu. Taip pat kiekvienam tokiam vaikui  priskiriamas gyvūnas (šuo ar katė, pasirinktinai), kurį jie privalo prižiūrėti. Taip jie išmokta rūpintis silpnesniais. Tokie vaikai gyvena po vieną atskiruose nedideliuose kambarėliuose, kad galėtų pabūti vieni su savimi ir apmąstyti savo elgesį. Nes jei gyvens keliese, vėl kurs visokius keršto kitiems planus.
Šių reformų pradžioje kiekviename mieste, kiekvienoje mokykloje būdavo iškabinamos drastiškos socialinės reklamos prieš smurtą ir patyčias: “Tyčiojasi tik žąsinai ir nevykėliai”. “Aš ne debilas, kad nepadėčiau pagalbos prašančiam”., “Mušasi tik tie, kuriems galvoje varžtelio trūksta” , “Mokytojau, negi tu toks silpnas, kad  tegali įrodyti savo vertę tyčiodamasis iš savo mokinio?”, “Mokytojau, visi mes meluojame, ir tu, bet negi tau niekad neskauda galvos, negi tu niekad nesergi ir negi tu visada pasiruoši pamokoms dešimtukui?”” ir tt, ir pan.

 
Ilgainiui visi nustojo bijoti ir egzaminų. Mat buvo nuspręsta leisti egzaminus  laikyti kelis mėnesius, pasirenkant datą,  ir perlaikyti juos 3 kartus; todėl niekas nebesibaimino, kad, pvz., prieš egzaminą susirgus ar šeimoje atsitikus kokiai nors nelaimei,  grius visi 12 metų kurti ateities planai.
 Pamažu Lietuvoje neliko ir vaikų namų. Buvo organizuojama ilgalaikė socialinė akcija: “Esi milijonierius? Įsivaizduoji esąs už kitus “krūtesnis” dėl to, kad turi daugiau pinigų? Atsipeikėk! Jei šalia tavęs auga vaikas, neturintis savo namų, tu - tik  pinigais aptekęs menkysta!” Po kelerių metų verslininkams būdavo gėda neturėti neįvaikintų vaikų… Kiekvienas daugiau pasiekęs verslininkas girdavosi, kiek jis augina svetimų vaikų. Kuo daugiau – tuo didesnė jo vertė kitų akyse, tuo jo ir verslas atrodydavo kitiems vertas daugiau pasitikėjimo.


Įgyvendinus šias reformas, kiekvienais metais vis mažėjo emigracija; Lietuva pamažu vis labiau darėsi besišypsančių žmonių, veržli, technologiška valstybė. 2030 metų abiturientai sunkiai besupranta, kad 2010-taisiais kone pusė baigiančių mokyklas Lietuvos vaikų nebenorėjo sieti savo ateities su Lietuva. 

Ieva Lozuraitytė yra Vilniaus Tuskulėnų vidurinės mokyklos 7 A mokinė

RSS srautas
×