G. Vitkus: Bet kokia strategija turėtų didelį dėmesį skirti tiek jaunimui, tiek suaugusių švietimo reikalams

2010-07-17

Interviu su Gintaru Vitkumi, Apaštalinės vyrų vienuolijos Jėzaus draugijos Lietuvos ir Latvijos provincijos provincijolu, jėzuitu, Nacionalinės katališkųjų mokyklų asociacijos vadovu.

 

Ar per 20 metų neišsivaikščiosime po platųjį pasaulį? Ar būsimoje strategijoje nederėtų skirti didelį dėmesį jaunimui, švietimo reikalams?

Nepriklausoma Lietuva kartu reiškia ir Lietuva, leidžianti savo piliečiams laisvai rinktis bei spręsti. Šiame kontekste svarbios dvi kategorijos: laisvė pasirinkti ir atsakomybė. Kiekvienas žmogus laisvai pasirinkdamas kartu ir įsipareigoja. Laisvoje, demokratinėje valstybėje šios dvi sąvokos turėtų būti itin atidžiai analizuojamos ir skiepijamos ateinančioms kartoms. Negalime tikėtis, kad kokiomis nors išorinėmis priemonėmis priversime žmones gyventi Lietuvoje. Visuomet išlieka galimybė, kad žmonės pasirinks gyvenimą svetur. Tačiau visuomet turėtume stengtis ugdyti žmonėse atsakomybės ir įsipareigojimo vertybes, kurios padėtų gyventi bet kurioje šalyje. Jaunajai kartai (gimusiai po nepriklausomybės arba keletą metų prieš ją) daug lengviau žvelgti į Europą bei kitas pasaulio valstybes su atvira širdimi. Karta, kuri nekovojo dėl nepriklausomybės, neturi taip giliai įsišaknyjusio pasididžiavimo savo valstybe. Tad natūraliai kyla klausimas, o kodėl neišvažiavus? Kodėl nepasiieškojus laimės svetur, juolab, kad žmogiškųjų santykių kultūra Lietuvoje nėra labai paguodžianti bei drąsinanti?

O kaip valstybė reaguoja į šį klausimą? Šiuo metu Lietuvoje akcentuojama ekonominė gerovė, tačiau neretai vertybinis ugdymas lieka apleistas. Todėl ir nenuostabu, kad žmonės išvažiuoja, tikėdamiesi greičiau uždirbti ir pasiekti įprastinių Vakarams standartų. Jei kaip pagrindinis saugumo ir laimės kriterijus įvardijama ekonominė gerovė, žmonės jos ir siekia. Tad tam tikra prasme, ar išsivaikščiosime ar ne per ateinančius dvidešimt metų priklausys labai daug ir nuo valstybės politikos bei visuomenės formacijos. Reikėtų didelį dėmesį skirti ne tik politikos bei kultūros sričių pokyčiams, bet ir nuolatiniam suaugusiųjų ugdymui. Ugdymui, kuris gebėtų angažuoti žmones ne vien komforto siekimu, bet ir asmeniniu kilnumu, didžiadvasiškumu, pasišventimu susijusiomis vertybėms ir platesniam žvilgsniui į tikrovę. Negalime viso saugumo ir užtikrintumo sukoncentruoti ties ekonomine gerove. Taip tik susiauriname savo žvilgsnį į tikrovę ir visa galva pasineriame į materializmą.

Bet kokia strategija turėtų didelį dėmesį skirti tiek jaunimui, tiek suaugusių švietimo reikalams. Lietuva prieš keletą metų vis lygiuodavosi į Airijos valstybę. Įdomus faktas Airijoje yra tas, kad per pastrąjį dvidešimtmetį šioje šalyje didžiausios investicijos buvo skriamos švietimui ir jo plėtrai. Tuo Airija pasiekė, kad šiuo metu yra viena labiausiai išsilavinusių šalių. Išsilavinimas – garantuoja investicijas. Investijos – ekonominį stabilumą ir užtikrintumą. Kitaip tariant, didelis dėmesys švietimui ir jo modernizavimui garantuoja ir grįžtamuosius efektus. Visiems aišku, kad pokyčiai švietimo sistemoje, kuri daro tokią didelę įtaką mūsų jaunų žmonių savijautai, elgsenai, augimui, vaisių subrandins tik po keliolikos metų, juos sunku prognozuoti, tačiau jei nieko nebus daroma, tai mūsų vaikai ir vaikaičiai po keliasdešimt metų Europos ir pasaulio tautų bendrijoje gali tapti niekam neįdomūs net apgailėtini, nes nesugebės pasirūpinti savimi ir kitais.

 

Ar jums neatrodo, kad pamažu tolstame nuo pamatinių vertybių, prarandame savitumą. Ateityje būsime prie sudužusio savojo identiteto puodo...

Nemanau, kad mes prarandame vertybes, gal tiksliau būtų sakyti kad keičiasi vertybių suvokimas ir jų interpretavimas. Kitaip tariant laisvė ir gerovė išlieka vertybėmis, bet kitaip suprantame bei įvardijame jų reikšmes. Dabartinis žmogus siekia tiesos, kaip jos siekė kitų kartų žmonės, tačiau į klausimą, kas yra tiesa, tikriausiai atsakytume labai skirtingai. Todėl dėmesį turėtume kreipti į vertybių gilinimą ir suvokimo išplėtimą. Turėtume formuoti žmones, gebančius įžvelgti skirtingų vertybių gelmes ir jomis gyventi. Pasak Aristotelio vertybės naudingos tiek, kiek jos tampa mūsų įpročiais, mūsų savastimi. Jei to neįvyksta, vertybės lieka atitrūkusios nuo tikrovės platoniškos idėjos, neturinčios jokios konkrečios įtakos mūsų kasdienybei. Kas gali labiausiai motyvuoti asmenį? – jo artimiausieji žmonės, kuriais jis gali pasitikėti (dažniausiai šeimos nariai (ypač motinos ir seneliai), draugai, kai kurie mokytojai. Taip pat mokykla, bažnyčia (religinė benduomenė). Vis galingesnę įtaką daro ir darys žiniasklaida.

Kokius žingsnius JŪS rekomenduotumėte valdžiai daryti skubiai, neatidėliojant dešimtmečiui?

Visų pirma efektyvus šeimos stiprinimas ugdant atvirumą ir pagarbą gyvybei nuo jos prasidėjimo iki mirties, šeimos kultūros plėtojimas rengiant kūrybingai ir atsakingai tėvystei bei motinystei, pagarbumo, atlaidumo ir bendradarbiavimo, prevencijos nuo priklausomybių įgūdžių ugdymas.

Mokyklos reforma - mokytojų atranka ir rengimo kokybės užtikrinimas, kuris leistų į mokyklą ateiti dirbti talentingiems kūrybingiems ir motyvuotiems žmonėms. Kuo skubiau, pasinaudojant ES fondų parama, parengti ir įdiegti charakterio ugdymo, refleksijos ir  kūrybingo mąstymo, lyderystės, konfliktų valdymo, informacinio raštingumo - medijų kompetencijų ugdymo, debatų kursus ar modulius.  Užtikrinti socialinės praktikos įdiegimą ir atlikimą, padedančią ne vien pasirinkti būsimą profesiją, bet ir ugdyti atjautos ir kitus socialinius gebėjimus. Visa tai padėtų atsirasti – tam tikram kitiems žmonėms tarnaujančiam elitui - asmenims, kurie visų pirma nori ir sugeba vadovauti sau, o tada ryžtasi vadovauti ir kitiems.

Nevalstybinių mokyklų, ypač krikščioniškųjų tinklo plėtimas, siekiant užtikrinti mokyklų įvairovę ir kokybišką bendradarbiavimą, siekiant pilietinės visuomenės konsolidavimo. Tam svarbu numatyti tinkamą valstybės paramą, reglamentuoti kokiomis sąlygomis ji bus skiriama.

Mokyti vaikus ir patiems apsisaugoti, ir užtikrinti, kad jie būtų apsaugoti nuo patyčių, smurto, piktnaudojimo ir prievartos šeimoje, mokykloje, tikinčiųjų bendruomenėse, plačiojoje visuomeninėje erdvėje (įskaitant ir internetą, televiziją ir kitas media priemones).

Žiniasklaidos tobulinimas,  ypač žurnalistų rengimo esminis pertvarkymas, siekiant didesnio jų profesionalumo ir atsakingumo. Kitą vertus, būtina ugdyti piliečių medijos kompetencijas, padedančias atpažinti žiniasklaidos savininkų interesus ir galimą manipuliavimą informacija.

Adekvačios pagalbos emigruojantiems ir emigravusiems teikimas, siekiant padėti jiems pilnavertiškai integruotis į svetimą kraštą (apsisaugoti nuo išnaudojimo ir pr iklausomybių), bet kartu išlaikant lojalumą Lietuvai.

Nevyriausybinio (trečiojo sektoriaus) stiprinimas, tarp jų ir religinių bendruomenių, jų įgalinimas prisidėti prie pilietinės atsakingos visuomenės formavimo, skatinant jį rengti ir įgyvendinti pilietiškumo ugdymo programas, pasinaudojant ES struktūrinių fondų pagalba.

 

 

Ar jums neatrodo, kad Bažnyčia šiek tiek sustabarėjo, jose mažai kalbama  jaunimui patrauklia kalba. Kokia perspektyvą regite?

Bažnyčia, kaip ir kitos religinės bendruomenės visais laikais turėjo, turi ir turės įtaką visuomenės vertybinių nuostatų formavimui. Katalikų Bažnyčios paskirtis – padėti žmonėms susitikti su Dievu, kuris per Jėzų Kristų davė mylinčio artumo ženklą, ir to susitikimo šviesoje išgyvenus tam tikrą atnaujinimą, perkeitimą konkrečiai spręsti gyvenimiškas problemas ir iššūkius. Vykstantys pasikeitimai visuomenėje be jokios abejonės paveikia visus Bažnyčios narius. Juk visiems aišku, kad Bažnyčia – ne vien kunigija ir   vyskupai. Jie tik dalis Bažnyčios hierarchinės struktūros. Kristaus bažnyčia - visi Jame pakrikštytieji. Ar jie visi sustabarėjo? Tikriausiai panašiai kaip ir kitos analogiškos religinės ar visuomeninės-politinės institucijos. Visoms institucijoms dažniausiai nelengva spėti koja kojon su greitaibesikeičiančiomis aplinkybėmis. Kitavertus, Bažnyčia turi saugoti paveldą, dvasinį ir kultūrinį, ir nesusižavėti bet kokia naujove, būti tam tikra stabilumo oaze, kurion būtų galima grįžti atsigauti po intensyvaus kitimo.

Tačiau turiu sutikti, kad Bažnyčios nariai galėtų būti veržlesni ir daug aktyviau dalyvauti politiniame ir visuomeniniame gyvenime, ne vien viešai reikšdami savo nuomonę (deja, per dažnai ji susijusi su draudimu ir įkyroku moralizavimu), bet ir mokėdami ją pagrįsti, pateikti argumentus, o dar svarbiau - siekdami patys nuosekliai gyventi pagal Kristaus atneštus idealus. Susikalbėjimo, mokėjimo pasidalinti patirtimi ir idėjomis, gebėjimo atskleisti argumentus ir motyvus poreikis yra esminis.

Atrodo, kad kunigijai vis sunkiau rasti bendrą kalbą su skubančia ir religijai laiko nerandančia karta. Būtinybė išsivaduoti iš sudėtingo teologinio žargono ir prabilti labai suprantama kalba yra akivaizdi.

Dėl ženklių demografinių pasikeitimų Lietuvoje mažėja ne vien mokinių, studentų bei darbingo amžiaus žmonių skaičius, mažėja ir kunigų seminarijų auklėtinių. Natūralu, kad su mažėjančiais skaičiais, mažėja ir gabių bei labai motyvuotų kunigų skaičius, o tuo pačiu ir dialogo kokybė. Kaip pagerinti ir patraukliais padaryti šiuolaikinės sielovados būdus? Receptų nėra. Svarbu pripažinti, kad ugdymas – tai ir menas, ir mokslas, jo galima mokytis, tačiau reikia nuolatinių pastangų žvelgti į dalykus ne standartiškai, kūrybingai, labai branginant dialogo partnerius. Daug vilčių sieju su vis labiau pasireiškiančia brandžia pasauliečių krikščionių karta, kurių vaikai jungiasi į jaunimo organizacijas, sąjūdžius, maldos grupes, kurie beldžiasi į katalikiškųjų mokyklų duris. Dvasinis alkis yra akivaizdus. Svarbu melstis, kad šv. Dvasia kūrėja katalizuotų tą procesą, padėdama siekti sinergijos.

Ar galima tikėtis, kad po 20 metų Lietuvoje bus daugiau dvasingumo? Kaip jį ugdyti ir tvirtinti?

Esu optimistas ir tikiu, kad per tuos keliolika metų mums pavyks išsivaduoti ne vien iš ekonominio bei finansinio nuosmūkio duobės, didelių skolų, kurios slegia daugelio šeimų ir valstybės pečius, bet ir iš dvasinio skurdo. Viena didžiausių žmogaus patiriamų skurdo rūšių yra vienišumas. Daug žmonių jaučiasi atstumti, nemylimi ir nesugebantys mylėti. Dažnai skurdą gimdo žmogaus atsisakymas priimti Dievo meilę, kai užsisklendžiama savyje, teigiant, kad man užteks vien manęs paties, manant, kad žmogus yra tik nereikšmingas ir laikinas reiškinys, „svetimšalis“ šioje atsitiktinai atsiradusioje  visatoje. Kai nepasitikima Dievu ir jo veikiančia gelbstinčia Dvasia, kai izoliuojamasi, atsiribojama nuo tikrovės, kai pasireiškia  abejingumas aplinkai (gamtai, visuomenės reikalams, savo artimųjų problemoms),  patenkama į pragarišką vienatvę, skurdą. Siekdamas jį panaikinti, užpildyti savo viduje atsirandančią tuštumą ir pabėgti nuo vis labiau į jo gyvenimą įslenkančio nuobodulio, žmogus ieško atgaivos.

Šiuo metu „rinkoje“  yra svaiginančiai gausus atgaivą žadančių šaltinių pasirinkimas, pradedant laisvalaikio ir pramogų industrijos siūlomais renginiais, iki per televizijos ir interneto reklamose propaguojamais būrimo salonais, aistrą žadinančiais masažais ar sekso paslaugomis. Visi jie sakosi numalšinsią dvasingumo troškulį.

Aš giliai įsitikinęs, kad šeima, mokykla, bažnyčia, ir vis didesnes galias įgyjanti žiniasklaida, o taip pat nevyriausybinės jaunimo organizacijos privalo įsipareigoti bendradarbiauti, ugdydamos atsakingą  savo talentų ir galimybių išskleidimu besirūpinantį žmogų, kuris rūpinasi tapti visapusiškas.

Dvasingumo Lietuvoje bus daugiau, jei sieksime žmonėse ugdyti gebėjimą sieti, vienyti, suprasti. Tam svarbi refleksija, patirčių apmąstymas, gebėjimas jas įvardinti. Bet tai nėra lengvas dalykas, todėl tam atrodo labiausiai ir „nerandame laiko“, nes turime per daug darbų. Katalikiškas švietimas pasižymi šiomis savybėmis, nes skatina visas patirtis vertinti amžinybės horizonte….

Kokia galėtų būti ateities mokykla?

Šiuolaikinėje visuomenėje pagrindinė ugdymo paskirtis yra – žmogiškumo sklaida, apimanti asmeninį ir socialinį gerbūvį bei pasiekimus ir laimėjimus. Ugdymo tikslas: žmonių ugdymas, kylantis iš meilės, rūpesčio ir užuojautos. Žmogiškumo barometras yra gebėjimo bendrauti su pažeidžiamais ir atstumtais vaikais kokybė.

Ugdymas vienu metu atsiskleidžia kaip paruošimas gyvenimui ir kaip neatskiriama paties gyvenimo dalis: todėl gera mokykla neturi būti vertinama pagal egzaminų rezultatus, kad ir pačius įspūdingiausius, bet pagal tai, kiek ji gebėjo pripildyti jaunuolių metus saugumu, malone ir tvarkinga laisve, tapdama terpe, kurioje atėjus metui suvešės visi gerieji pasiekimai.” 

Mokyklinis lavinimas yra tik vienas ugdymo aspektų, be jo yra ir kitų. Ugdymas yra vilties misija, tarnaujant jaunimui, mokytojai formuoja jaunus žmones savo besišypsančiomis akimis. Kiekvienos mokyklos misijos dalimi turėtų būti vertybių aibės pasiūlymas nuolankiai ir su meile, rūpinantis laisva valia tų, kuriems ši pasaulėžiūra gali būti nepriimtina. Formalioji ugdymo aplinka turėtų būti švietimo terpė, o ne priespaudos ar baimės vieta. Išorinė atskaitomybė ir susirūpinimas, kaip paklusti išoriniams reikalavimams, retai kada atgaivina institucijas ar jose esančius žmones. Tikras ugdymas reikalauja dvasios laisvės.

Ateities mokykla turės būti pajėgti palaikyti dialogą tarp ją lankančių žmonių ir visos visuomenės, kurioje ji veikia, tikrove. Tai bus mokykla, kuri telks dėmesį mokymosi proceso plėtimui: sieks mokyti vis labiau atsižvelgdama į asmens poreikius ir galimybes; individualizuotą ugdymą keis personalizuotas. Mokykloje informavimas užleis vietą asmens visuminiam (integraliam-holistiniam) ugdymui, mokykla neapsiribos vien ugdymu, bet vis labiau drąsins asmenį ugdytis pačiam. Tai nebus vien tik vieta, kurioje tam tikram laikui susirenka jauni žmonės, bet aplinka, kurioje jaunuoliai gyvena. Mokykloje idėjų įsisavinimą pakeis mokymasis iš patirties ir per patirtį, jos tikslas nebus vien ugdyti šiandienos gerą mokinį, bet kuri ugdys savo buvusius gerus mokinius - alumnus gyvenimui.

Kai kalbama apie mokytojų rengimą, kai kurie dalykai verčia mus galvoti apie didžiausios svarbos dalyką - ugdytojų ugdymą, jo kaitą. Ši kaita pasireiškia dviems kryptimis: „ iš kur mes atėjome?“ ir „kur mes einame...“. Mes ateiname iš idėjų formuotojų (skirtingų temų ir turinio suma), o einame prie tokio rengimo, kai rengiama, pasinaudojant modulinius ugdymo koncentrus, kurio metu idėjos pasisavinamos, ugdomos asmeninės ir profesinės kompetencijos. Veiksmingas vadovavimas privalo užtikrinti, kad mokyklos būtų teisingumo ir vilties, ir mokymosi, ir kūrybingo mąstymo vieta.

RSS srautas
×