Kultūros ministras Arūnas Gelūnas: investicijos į kultūrą – geriausia, kas gali atsitikti mūsų vaikams

2010-09-29

- Ministre, projekte „Lietuva 2030“ kuruojate darbo grupę, kuri kuria Lietuvos ateitį kultūros plotmėje. Kodėl prisidėjote prie šio projekto?

- Šis projektas sudomino visų pirma tuo, kad visada įdomu projektuoti ilgalaikę perspektyvą. Esu įsitikinęs ir ne kartą sakiau, kad geri dalykai užtrunka laiko. Nors atrodo, kad tokiems projektams dabar nėra laiko, džiaugiuosi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė vis dėlto ėmėsi projektuoti Lietuvos ateitį tokiu aukštu lygmeniu – prie projekto dirba didelis būrys žmonių iš įvairių sektorių, aukšto lygio specialistų – politologų, menininkų, teisininkų, akademikų, mokslininkų, analitikų, kitų profesijų atstovų, savo srities žinovų. Kuruoju darbo grupę, kuri atsakinga už kūrybingą ateities Lietuvą.

Dedame visas pastangas, sutelkiame idėjas ir mintis, kad mūsų vaikai gyventų visapusiškai kūrybingoje aplinkoje. Nereikia pamiršti to, kad šis projektas yra realiai įgyvendinamas, nes ateina antroji Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos banga, kuri, mano manymu, turėtų būti skirtinga nuo pirmosios - kuomet buvo investuojama į tradicines pramonės šakas: žemės ūkį, statybas, kelius. Be abejo, tai Lietuvai taip pat labai reikalinga. Natūralu, kad šios pažangos strategijos pagrindinės kryptys yra orientuotos į kūrybingą visuomenę, kūrybiškumo ugdymą ir programas, žinias ir tokius dalykus, kaip gilesni šiuolaikinės visuomenės poreikiai. Mums svarbu, kaip Lietuva konkuruos globaliose rinkose, ar mūsų žmonės kokybiškai gyvens juos supančioje aplinkoje. Ar nusitiesę kelius ir prisipirkę naujų automobilių gyvens vegetuodami ar visgi progresuos ir bus patrauklūs savo išsilavinimu, kultūra, atradimais bei pasiekimais.

 

- Prie šio projekto pradėjote dirbti dar prieš tapdamas ministru. Kaip keitėsi, ir ar išvis keitėsi Jūsų mintys ir idėjos galvojant apie Lietuvos viziją tada ir dabar, kai vadovaujate Kultūros ministerijai?

- Iš esmės nepakito. Kurdami šią strategiją mes stengiamės programuoti ne kokius nors smulkius žinybinius reikaliukus, bet plačią viziją. Nesvarbu kur aš dirbu – Dailės akademijoje ar Kultūros ministerijoje, man visomis prasmėmis svarbus kultūros vaidmuo mūsų visų gyvenimuose. Ir tada ir dabar man taip pat svarbu, kad mums, kuriantiems Lietuvos ateitį, pavyktų sukalti atraminius polius, pakloti pamatus, nužymėti trajektoriją, pastatyti kelrodį. Kadangi projektuojame ilgalaikę perspektyvą, galvojame apie vaikus, apie jaunimą. Esminis dalykas ilgalaikėse strategijose yra mentaliteto šuolis. Galime pasidaryti remontą, įsigyti prabangų butą, nusipirkti geriausią automobilį, bet kas iš to. Turime kažką pakeisti savyje, kad taptume aukščiausio lygio kūrėjais, gamintojais. Juk gamintojas ir yra kūrėjas, produkto kūrėjas. Pažiūrėkime, kaip per trumpą laiką pasikeitė, išgražėjo Vilnius, bet ar mintys mūsų galvose taip pat greitai keičiasi? Kalbu apie mentaliteto kaitą, rimtesnius, gilesnius dalykus. Ar tikrai Lietuvą kuriame visi kartu – praktikuojame kultūrą, gyvename draugiškoje aplinkoje, pilietiškoje visuomenėje, nebijome atsiskleisti, pasireikšti, esame ramūs dėl savo vaikų darželiuose ir mokyklose? Pagaliau ar visi turime patinkančius darbus, kuriuose save realizuojame, esame reikalingi, svarbūs? Tai daugybė esminių dalykų, su kuriais Lietuvoje yra nemenkų bėdų. Matome, kas atsitinka, kai visuomenė nepatenkinta – didėja emigracija, nusivylimas, nenorėjimas niekur dalyvauti. Šiems dalykams pakeisti reikalingos esminės pertvarkos ir kadangi permainų startas sutampa su Europos Sąjungos paramos startu – tai, manau, yra puikus derinys. Teisingos ir kryptingos investicijos gali pakeisti žmonių mąstymą. Aš tuo tikiu.

 

- Kaip svarbu dabar kalbėti apie kūrybiškumą, kad po dvidešimties metų išliktume kūrybinga visuomene? Kokiais prioritetais reikia vadovautis, kokioje aplinkoje reikia būti, norint tobulėti ir skatinti visuomenę domėtis kultūra?

- Domėjimasis kultūra atsiranda iš kultūros praktikavimo. Jeigu žmogus visą gyvenimą šoko, jo viduje apsigyvena šokis. Jei jaučia muziką, rašo poeziją, piešia, vaidina, tai jis labai natūraliai suvokia kultūrą kaip tokią. Tai jokiu būdu nėra ir netampa jubiliejine ir progine kultūra. Yra genijų kultūra, kuriai priklauso išskirtinės kūrybingos asmenybės, kurios ir taip ras savo kelią. Kūrybingumo neužslopinsi jokiomis biurokratinėmis priemonėmis. Bet mums, kuriantiems šią strategiją, rūpi mažų vaikų kultūra, suaugusių žmonių po darbo kuriama kultūra, mums įdomi mokyklose gyvenanti kultūra. Juk mokykloje gali dažniau įsikurti mažas orkestrėlis, technologijų, šokių, konstravimo, kūrybos ir daugybė kitų būrelių. Štai lankiausi Kintų kultūros centre ir mačiau, kaip vaikai kuria kompiuterio dizainą. Tokie dalykai nepaprastai išaugina žmogų, jį išlavina. Yra tūkstančiai kelių save realizuoti, kurie tampa matomi per kūrybinių praktikų praktikavimą.

 

 

- Kokių konkrečių priemonių reikia imtis, norint išugdyti ir puoselėti visapusiškai kūrybingą asmenybę? 

- Kūrybingumo plėtros, žmonių lavinimo, jų įsijungimo į kūrybines praktikas aspektu mums puikūs mokytojai yra tokios šalys kaip Švedija, Danija, Suomija, Norvegija. Iš jų patirties turėtumėme semtis idėjų. Kalbėdamas apie Lietuvą ir jos kūrybingumo skatinimą, šneku ne tik apie Vilnių, bet apie visą mūsų šalies teritoriją. Svarbu, kad kultūra netaptų vien tik progine ar jubiliejine, kai kartą per pusę metų kas nors atvažiuoja į kaimą ir parodo spektaklį. Žmonės kasdien turėtų puoselėti kultūrą, kad kelis kartus per savaitę ir darželinukai, ir moksleiviai, ir suaugę žmonės turėtų kur susiburti, vieni su kitais pabūti, padainuoti, pašokti, pagroti, ką nors nulipdyti, nupieši, sumeistrauti, tiesiog pabendrauti.Kad turėtų juos įkvepiančią aplinką, infrastruktūrą, gyventų gražiai sutvarkytame miestelyje. Kai taip bus, gyvensime tarp visapusiškai kūrybingų šalies piliečių.

 

 

- Ar tikite, kad taip gali būti Lietuvoje?

- Aš tikiu, kad po tam tikro laiko taip ir bus. Mes projektuojame Lietuvos ateitį 20-čiai metų. Investavus į šiuos dalykus, apie kuriuos minėjau, gali viskas labai pasikeisti. Ne tik didmiesčiai ar kurortiniai miestai tokie kaip Palanga, Druskininkai, Birštonas, Nida, kurie jau dabar yra patrauklūs savo kultūriniais renginiais turi klestėti kūrybine prasme. Tikiu, kad kitur taip pat glūdi didžiulės potencinės galimybės. Visoje Lietuvoje, jei netrūksta idėjų ir, žinoma, investicijų, yra puikios sąlygos atsirasti darniai aplinkai ir kūrybingam žmogui, kuris bus užsidegęs, tikės, kurs, pūs saksofoną, rašys eiles, konstruos automobilius, šoks ar kurs ateities lėktuvus.

 

- Ar domėjotės šalies piliečių pasiūlymais šio projekto idėjų banke?

- Tikėčiausi didesnio piliečių aktyvumo. Dabar jis nėra toks didelis kaip norėtųsi, bet galima žmones suprasti. Šiuo metu jie mato ir jaučia tiktai, kad algos mažėja, darbo mažėja, kainos ir mokesčiai didėja, kartu didėja ir nusivylimas viešuoju sektoriumi. Žmonės prisipildo negatyvizmo, žlugdančio pesimizmo, tad negalima tikėtis, kad vos paskelbus iniciatyvą, žmonės tuoj pakeis požiūrį ir puls bendradarbiauti. Bet kaip tik tai mes ir turime pakeisti. Pasiūlymų, kurių sulaukiame vis dėlto yra nemažai, dažnai jie sutampa ir su mūsų mintimis. Moksleivių pasiūlymai labai įdomūs, nukreipti į aukštas technologijas. Tik būtų gerai, kad mes patys tas technologijas ir atrastume, kurtume, su jomis dirbtume, o ne tik viską pirktume iš kitų Europos šalių, Amerikos, Japonijos ir kitur.

 

- Ar tikite šio projekto sėkme? Kaip paskatinti visuomenę aktyviau dalyvauti tokiuose projektuose?

- Be abejonės, tikiu. Jeigu netikėčiau, nebūčiau prisijungęs prie šio projekto. Matau daug kūrybinio potencialo tiek betarpiškoje aplinkoje, tiek važinėdamas po Lietuvą. Regiu švytinčias akis, didelį norą save realizuoti, pasireikši, atsiskleisti, veikti. Tai sustiprina tikėjimą šio projekto sėkme. Kaip paskatinti? Retorinėmis priemonėmis, įvairiais lozungais to padaryti neįmanoma. Reikia konkrečių, teisingų veiksmų. Jeigu tik šauksime ir gėdinsime vieni kitus sakydami: „Na, nebūkite jūs tokie beviltiški pesimistai, daugiau optimizmo!“ ir panašias tezes, tai, patikėkite, nieko nebus. Manau, kad tokia akcija kaip šiukšlių rinkimo „Darom“ yra puikus pavyzdys mums visiems, kaip visuomenė gali susitelkti ir padaryti gerą darbą kartu – matomą, reikalingą, pilietišką, kuris teikia malonumą dirbant net ir su šiukšlėmis. Tikiu, kad ir kitose plotmėse to pilietiškumo ir geranoriškumo rasis daugiau. Tam, žinoma, reikia valdžios - tautos išrinktų atstovų pritarimo ir palaikymo.

 

- Jūsų, ne kaip ministro, valstybės vizija 2030 - aisiais ....

- Visų pirma norėtųsi kiek įmanoma daugiau skatinančios, o ne žluginančios mus supančios aplinkos. Mumyse labai daug negatyvizmo. Turime pripažinti, kad Lietuvoje yra labai maža tolerancija klaidai. Jeigu žmogus kažką padarė, ne duok Dieve - suklydo, jis turi atlaikyti pykčio, pagiežos ir nepasitenkinimo laviną. Tokios griūtys tik skatina žmogų daugiau niekada gyvenime nesiimti jokių iniciatyvų. Taip neturėtų būti. Turėtų būti didesnė tolerancija klaidai, aišku, ne tolerancija nusikaltimams ir aferoms, bet tolerancija iniciatyvoms, kartais beprotiškoms, jaunatviškoms, kurios galbūt ir nepavyksta. Tik bandymų ir klydimų virtinės pasekmė yra kūrybingas rezultatas. Be jokios abejonės, reikalinga konstruktyvi, analitiška kritika. Tad pirmiausia mano vizija 2030 – iais metais, kad tokie dalykai kaip netolerancija būtų seniai užmiršta bloga praeitis. Kad šalies piliečiai džiaugtųsi vieni kitų saviraiškomis, valstybės bei visuomenės sėkmėmis, kad jie nebūtų slopinami. Kad sutartų kaip bičiuliai, kad šalyje būtų tokia atmosfera kaip gerame džiazo koncerte. Labai linkėčiau Lietuvos visuomenei būti kūrybingai ir improvizuojančiai - nebūkime tokie konservatyvūs ir tokie standartiškai mąstantys - įneškime į savo gyvenimą daugiau DŽIAZO!

RSS srautas
×