A.Ažubalis: Lietuvą po 20 metų matau kaip šalį, įgyvendinusią savo svajones

2010-10-04

Kokia Lietuva bus po 20-ies metų sparčiai vystantis globalizacijos procesams? Ar neprarasime savojo identiteto? Ar per tą laiką neišsivaikščios Lietuva?

 

  Po 20 metų Lietuva bus įgyvendinusi didžiumą savo XXI a. pradžios svajonių – bus aukštųjų technologijų šalis ir vienas iš regiono kultūros ir politikos centrų. Taip tvirtinti drįstu įvertinęs per pastaruosius 20 metų mūsų pasiektą pažangą: iš taip vadinamos socialistinės respublikos su planine ekonomika tapome demokratiška ES valstybe nare su funkcionuojančia rinkos ekonomika. Atsivėrimas pasauliui buvo viena iš šios sėkmės priežasčių, todėl ir globalizacijos procesai, kurie, beje, nėra naujas reiškinys, sukuria mums naujas galimybes, kuriomis tik turime sumaniai pasinaudoti.

 

 Migracija yra globalizacijos reiškinys, jo nesustabdysi. Natūralu, jog ne visi išvykę iš Lietuvos čia sugrįš, tačiau gyvenamoji vieta ateityje turės vis mažiau reikšmės. Manau, kad po 20 metų gyvensime Globalioje Lietuvoje: veiks glaudus įvairiuose pasaulio kraštuose gyvenančių lietuvių tinklas, tarp jų vyks nuolatinė komunikacija elektroniniais kanalais, informacijos ir žinių mainai.

 Dar 1991 m. išleistoje knygoje politologas Benedictas Andersonas šiuolaikines valstybes pavadino „įsivaizduojamomis bendruomenėmis“, kuriose kiekvienas asmuo jaučiasi susijęs su milijonais anoniminių piliečių. Ankstesniais amžiais žmonės lenkėsi konkrečiam karaliui ar kitam valdovui, tačiau atėjus visuotiniam raštingumui ir masinei žiniasklaidai, vis svarbesni tampa horizontalūs saitai. Štai kodėl Globali Lietuva turi galimybių tapti visuotine lietuvių bendruomene, kuri galbūt suvienys netgi daugiau kaip 4 mln. tautiečių, neapsiribodama dabartinės Lietuvos teritorinėmis ribomis.

 Dėl socializacijos intensyvėjimo internetinėse bendruomenėse, vis tobulėjančių elektroninės komunikacijos priemonių, žmonių migracijos, verslo globalizacijos ir persikėlimo į internetą, kultūros ir žinių mainų, netgi virtualių valiutų populiarėjimo Lietuva bus vis mažiau siejama su tam tikra teritorija. Lietuviai bus ne tik tie, kurie fiziškai gyvens šalies teritorijoje, bet visi tie, kurie puoselės lietuvišką kultūrą, papročius ir tradicijas, kalbės lietuviškai, dalyvaus Lietuvos viešajame gyvenime (kad ir virtualiai), priklausys realiai ar virtualiai lietuvių bendruomenei ir tiesiog tapatins save su Lietuva.

 Todėl pagrindinis mūsų valstybės uždavinys – stiprinti lietuviško tapatumo pamatus, ant kurių kiekvienas mūsų galėtų statyti savo gyvenimą. Turime puoselėti esminius mūsų tapatumo elementus ir įskiepyti juos mūsų jaunajai kartai nuo pat mažų dienų. Lietuviai sugebėjo išsaugoti savo tautiškumą per ilgus carinės priespaudos metus, vėliau sovietinės okupacijos dešimtmečiais. Šiuo metu turime pačias geriausias galimybes skleisti lietuviškumą, todėl išnaudokime jas, kad 2030 metais kiekvienas lietuvių kilmės žmogus jaustųsi esąs tampriais ryšiais susaistytas Globalios Lietuvos bendruomenės narys.

 Kaip jūs regite Lietuvos užsienio politikos raidą? Ar jums neatrodo, kad pasiekus svarbiausius tikslus – narystė ES ir NATO- mes lyg ir neturime aiškių siekių... 

 Narystė Europos Sąjungoje ir NATO savaime negarantuoja nei saugumo, nei gerovės. Tai – galimybės, unikalios sąlygos. Per konsoliduotą narystę šiose tarptautinėse organizacijose turime sumaniai pasinaudoti šiomis galimybėmis, siekdami dabartinių užsienio politikos uždavinių – kurti palankias tarptautines sąlygas Lietuvos ekonominei plėtrai ir žmonių gerovės kėlimui bei didinti šalies saugumą. Vadovaudamiesi tuo, Lietuvos užsienio politiką orientuojame keliomis pagrindinėmis kryptimis: į Baltijos jūros regiono plėtrą ir stabilumo didinimą Rytų Europoje.

 Atėjo metas po bendros tapatybės skraiste apjungti Baltijos ir Skandinavijos šalis. Dar Sąjūdžio laikais ir pirmaisiais nepriklausomybės metais Baltijos ir Šiaurės šalys pasiekė intensyvią ir gerai institucionalizuotą sąveiką parlamentiniu, vyriausybiniu ir prezidentiniu lygiu, atsirado Baltoskandiškoji geopolitinė orientacija. Skandinavijos ir Baltijos šalis vienija bendri siekiai ekonominėje srityje, visų pirma, energetinis saugumas (dujų tranzito keliai regione, elektros ir dujų jungčių stiprinimas). Kiti vienijantys veiksniai - geografinis artumas ir geopolitinių interesų sąsajos.

 Turime išnaudoti šiuos veiksnius ir įgyvendinti bendrus energetikos, transporto infrastruktūros projektus, skatinti abipusius ekonominius mainus, bendradarbiavimą mokslo ir tyrimų srityje bei kurti bendrą Baltijos jūros regiono tapatumą, kad 2030 m. Lietuva būtų tapatinama su ekonomiškai pažengusiu, konkurencingu, inovatyviu, saugiu ir aplinką tausojančiu Baltijos jūros regionu.

 Gerbiamas ministre, ar galima tikėtis, (lai tai bus drąsios galbūt net vaikiškos fantazijos), kad 2030 bus mažiau žvanginama ginklais? Vis daugiau ir daugiau lėšų liks ne saugumo garantijoms, o kultūrai, mokslui , žodžiu, žmonių gyvenimui...

 Kurdami planus, kaip Lietuvos užsienio politika prisidėtų prie šalies saugumo stiprinimo, į saugumą žvelgiame kaip į daugialypę sąvoką, kuri neturėtų būti apribojama tik kariniais terminais. Globaliame pasaulyje, kuriame didėja valstybių tarpusavio nepriklausomybė, žvanginimais ginklais ir tiesmukiška agresija gali atnešti daugiau nuostolių, negu naudos. Todėl griebiamasi kitokių galios formų, tarp kurių – ekonominio spaudimo priemonės, energetikos išteklių blokada, agresyvūs bandymai užkariauti valstybių kultūrinį ir informacinį lauką ar kibernetinės atakos. Turime būti nuolat pasirengę atremti tokių naujausių galios formų apraiškas.

 Tuo pačiu savo pastangas turime kreipti į jų atsiradimo šaltinius. Mano giliu įsitikinimu, valstybės sugyvena taikiai tada, kai jas ima sieti tvirti abipusiai saitai, jos sutaria siekti bendrų tikslų ir sukuria patikimus bendradarbiavimo mechanizmus, ką liudija ES sėkmė. Kita taikos sąlyga – galimybės tautoms pačioms valdyti save ir spręsti savo likimą.

 Deja, ne visoje Lietuvos kaimynystėje vyksta šalių integracijos procesai, ir ne visos kaimyninės tautos gali demokratinių būdu nuspręsti, kas jas valdys, ir kurti gerovę laisvoje rinkoje. Be to, niekada negalime būti tikri, kad autoritariniai režimai vadovaujasi tais pačiais racionalumo principais, kaip kad mes vadovaujamės, ir užtikrina, kad jų vadovai gautų objektyvią informaciją, pagal kurią jie galėtų priiminėti optimalius sprendimus.

 

Dėl šių priežasčių po 20 metų dar negalėsime jaustis visiškai saugūs. Todėl turime stiprinti Lietuvos saugumą keliais būdais:

-          Stiprinti unikalią pasaulyje kolektyvinio saugumo sistemą – NATO;

-          stiprinti pažeidžiamiausias šalies vietas (diversifikuotas apsirūpinimas energetikos ištekliais);

-          skatinti valstybių suartėjimą ir demokratijos plėtrą į Rytus nuo mūsų.

 

 Kokius jūs įsivaizduojate mūsų kaimynus po 20 metų?  Kita vertus, gal Lietuva bus klestintis Šiaurės Europos regionas, o ne pavargęs Europos centras? 

 2030 metais Baltijos jūros regionas bus intensyvaus bendradarbiavimo ekonomikos, mokslo, tyrimų ir kultūros srityje erdvė. Lietuva sėkmingai naudosis Skandinavijos šalių patirtimi atsinaujinančių energijos išteklių ir taupaus energijos naudojimo srityse.

 Įgyvendinus bendrus Lietuvos ir Lenkijos energetikos ir transporto infrastruktūros projektus, padidinsime abiejų šalių ekonominį saugumą ir sukursime galimybes sparčiam keleivių ir krovinių judėjimui. Lenkija bus Lietuvos energetikos ir  sausumos transporto langas į Europą, nes per šią šalį eis keliai ir geležinkeliai į Vakarus, mūsų elektros tinklai bus sujungti su kontinentinės Europos elektros sistema.

 Baltijos šalys išliks svarbiausiomis Lietuvos strateginėmis partnerėmis. Bus glaudžiai tarpusavyje koordinuojama užsienio ir saugumo politika, veikla ES ir NATO institucijose, bendradarbiaujama gynybos srityje. Su kultūriškai mums artimiausia šalimi Latvija plėtosime intensyvesnius kultūrinius ryšius, drauge puoselėsime bendrą baltiškąjį paveldą.

 Politinę padėtį kaimyninėje Baltarusijoje po 20 metų lems keli veiksniai: materialinė baltarusių visuomenės viduriniojo sluoksnio padėtis ir situacija valstybės vadovybėje. Politinius pokyčius šioje šalyje gali atnešti ryškesni pasikeitimai minėtose srityse: nuolatinis viduriniojo sluoksnio ekonominis stiprėjimas arba, atvirkščiai, nuskurdimas ir valstybės vadovų pasirinkimas eiti azijietišku ar europietišku keliu.

 Mūsų vaidmuo būtų skatinti europietiškąjį baltarusių mentalitetą, kurio šaknys glūdi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijoje. Jau dabar nemažą dėmesį skiriame kultūrinio bendradarbiavimo, kultūrinio ir istorinio paveldo išsaugojimo projektams, vis daugiau lietuvių keliauja po istorines LDK vietas Baltarusijos teritorijoje. Tikėkimės, kad po 20 metų bendras istorinis palikimas mus dar labiau sies, baltarusiai suvoks esantys Europos tautų šeimos nariai ir sieks įtvirtinti pas save bendrąsias europietiškas pagarbos žmogaus teisėms ir laisvės vertybes.

 Tikimės, kad po 20 metų Rusijos visuomenė bus daug atviresnė laisvam žodžiui, nuomonei, politinių įsitikinimų raiškai, verslui ir kūrybai. Dabartinė žiniasklaidos kontrolė ir valdžios politinių oponentų priespauda užkerta kelią pilietinės visuomenės plėtrai. Jeigu Rusija siekia išlikti įtakinga valstybe, taip tęstis negalės, nes politinio gyvenimo suvaržymai ir valdančiųjų klano pastangos išlaikyti svarbiausių gyvenimo sričių kontrolę savo rankose turi neigiamos įtakos visapusiškam šalies ekonominio, intelektinio ir kultūrinio potencialo išnaudojimui.

 Atsinaujinti Rusija turėtų pradėti nuo istorinių sąskaitų suvedimo. Turi būti pripažinta sovietų įvykdyta kaimyninių valstybių okupacija ir aneksija, išspręstas istorinės skriaudos atlyginimo klausimas. Tik suvedusi sąskaitas su praeitimi rusų visuomenė gali kurti šiuolaikišką valstybę, kurios nebūtų apėmusios praeities didybės iliuzijos, taip vadinamas „post imperialistinis sindromas“, neklaidintų iškreiptas supratimas apie tarptautinį šalies vaidmenį, nekankintų mintys apie piktų kėslų turinčius kaimynus bei neveiktų šovinistinė propaganda. Belieka viltis, kad nors pavėluotai, bet visgi bent po 20 metų tai bus suvokta, kai bus jau atėjusi naujoji rusų karta.

RSS srautas
×