Kodėl būti maža tauta – privalumas?

2011-02-18

Jurgita Ogulevičiūtė, alfa.lt
Būdami mažesni, esame judresni, galime dar labiau plėstis. Taip mano daktarė Daiva Kuzmickaitė. Vytauto Didžiojo universiteto Viešojo administravimo katedros docentės tyrimų sritis – šiuolaikinė emigracija. Arba tiksliau, kaip pasakytų mokslininkė, migracija. Koks bendras vardiklis galėtų sujungti judančią, migruojančią, tautos dalį, su čia likusiąja ir kur slypi mūsų stiprybė?

 

Esate sakiusi, kad išvažiuojantieji iš gimtinės, nebūtinai ją palieka, jie – vis dar „atsigręžę veidu į Lietuvą“. Nes šiuolaikinių technologijų dėka gali nuolat čia „būti“? Ar tuo šiuolaikiniai emigrantai skiriasi nuo praėjusiais amžiais išvykusiųjų?

Jų neatskirčiau. XIX a.pab.-XX a.pr. emigravę lietuviai taip pat liko atsigręžę veidu į Lietuvą. Jie ryšį palaikė su gimtine, nors kai kurie ir neraštingi buvo, dauguma sugebėjo išsaugoti santykius. Kai kurie ir sugrįždavo atgal. Po II-ojo pasaulinio karo, sovietų okupacijos, išvykusieji buvo sąmoningiausi emigrantai, geresnio pavyzdžio nesurasčiau. Mūsų dabartiniai lietuviai nuolat migruoja pirmyn-atgal, kai kurie nusėdę kitose šalyse, bet domisi Lietuva, kiti aiškiai apsisprendę sugrįžti.

Vadinasi, šiuo metu tiksliau būtų kalbėti apie migrantus, o ne emigrantus?

Šiandien kalbėti apie emigrantus net būtų nekorektiška. Retas kuris išvažiavęs tikrai nebegrįžta ir palaidoja bet kokį santykį su gimtuoju kraštu. Kiti nuolat važinėja pirmyn ir atgal, grįžta čia atostogauti, tokių turime nemažą skaičių. Šis migravimas yra XX a.pab. – XX a.pr. skiriamasis bruožas. Teisingiau būtų kalbėti apie šiandieninę migraciją, nuolat vykstantį procesą. Mokslinininkai yra linkę izoliuoti atskirus reiškinius, kad galėtų juos teorizuoti, apibrėžti, bet tie reiškiniai vienas be kito neegzistuoja, jie veikia kaip gyvas organizmas. Tiek migracija, tiek globalizacija yra vienas be kito negalimi.

Jei paanalizuotume vadinamąją juodąją emigracijos statistiką, ji nebūtų tokia juoda. Vadinasi, tik nedaugalis nusėda svetur, o kitų dar nereikia skubėti apraudoti?

Apraudoti nereikia, bet reikia jais rūpintis. Migracija, kaip ir vaistas, turi teigiamų pusių. Tam tikras vaisto kiekis gali išgydyti ligą, o didesnė jo dozė tampa nuodu. Taip ir migracija. Ji padeda žmogui atsitiesti, sustiprėti, pamatyti platesnius horizontus, bet jis juda nesustodamas, nieko gero nesukuria, ima barstytis. Ar tas judėjimas turi būti gyvenimo būdas, kaip ilgai reikia būti išvažiavus, kur yra namai – Lietuvoje, svetur, lėktuve? Kiekvienam reikia saiko ir apsibrėžimo, kur yra jo namai.

Gal reikia dar vieno apibrėžimo, kas yra patriotas? Tie, kurie čia lieka, nebūtinai yra didžiausi patriotai, o išvažiuojantieji – nebūtinai jos nemyli.

Tomas Venclova nuolat negyveno Lietuvoje. Jis yra vienas gražiausių patriotų pavyzdžių. Po antrojo pasaulinio karo išvykusieji pavieniai asmenys daugiau nuveikė Lietuvos labui, nei čia šimtai gyvenančiųjų. Sutinku, kad kasdien čia tyliai dirbantys, neišsiskiriantys žmonės taip pat įneša savo indėlį į mūsų visuomenę. Bet kūrybingas kokybiškas indėlis yra nemažiau svarbus, ir dažnai – lemiantis.

Patriotizmo samprata turėtų įgauti gilesnį, daugiasluoksnį supratimą, o ne vienareikšmį: sėdžiu Lietuvoje, ir esu didvyris. Išvažiavus galima taip pat daug nuveikti. Žinome, kad XIX a.pab.-XX a.pr. emigravusieji prisidėjo prie 1918 metų Nepriklausomybės atkūrimo. Šiandien yra daug svarbiau kalbėti apie santykį, tarp išvažiavusiųjų ir čia likusiųjų, jų bendradarbiavimą, kūrybą, indėlį į Lietuvos gyvenimą. Negalime sėdėti kaip urve ir sakyti, kad esame tobuliausi, tik būdami namuose.

Norint ką nors keisti, reikėtų kuo daugiau sąmoningų piliečių, o ne pilietinių infantilų? Tokiais pavadinote emigrantus, nesuvokiančius savo šaknų, nejaučiančius prieraišumo ir atsakomybės savo kraštui, o taip pat tuos, kurie likę Lietuvoje emigrantus vadina išdavikais.

Norint pakeisti infantilų ar kūdikišką savo tėvynės, valstybės suvokimą, mums reikia ypatingai sąmoningo žvilgsnio ir laikysenos. Manau, kiekvienas čia saviraiškai turime daug galimybių – tiek savivaldos, darbo ar akademinėje aplinkoje. Čia galime pradėti elgtis sąmoningai.

Mūsų politikai, pasisakydami apie emigrantus, tarsi užima pikto ir grūmojančio tėvo vaidmenį. Jie mąsto, elgiasi būdami fiksuotame taške ir nesistengia pajudėti, pažvelgti iš kitos – migruojančios tautos dalies - pozicijos.

Tas sąmoningumas šiandieną yra ypatingai svarbus. Vieni yra tėtės, vyresnieji, visažiniai, kurie autoritariškai pasako, kas ir kaip turi būti. O sąmoningas pilietis ne tik ima, ne tik laukia, kad motina-tėvynė jį apglėbtų ir atiduotų viską, ką turi. Manau, savo tautos potencijos – intelektualios, fizinės, psichosocialinės – dar nepanaudojame.

Vasario 16-ąją yra proga paraginti kiekvieną priimti savo šaknis, kad jas dar labiau įleistume į savo žemę, kad galėtume dar paaugti ir pamatyti platesnius horizontus, bet kad nebūtume išrauti iš ten, kur gimėme. Būtent toks būtų sveikas pilietiškas nusiteikimas. Išvažiuoti mokytis, bendradarbiauti tam, kad galėčiau parsivežti pačius gražiausius vaisius į ten,kur gimiau.

Ta mūsų eko sistema, kur gimėme ir augome, ji gali būti kartais ir ydinga. Bet subręstame tada, kai priimame aplinką, kokia ji yra. Ir tada žiūrime, ką patys galime individualiai keisti, bendradarbiauti su kitais specialistais, kitomis šalimis, galvoti ir kurti. Esu linkusi matyti šviesiąją pusę, kad Lietuva nėra lažas, neatkeliamas arklas, kurio negalime į priekį pastumti. Žinoma, tai yra požiūrio reikalas.

Na, arklo mums jau nebereikia, bet kiekvieno šiuolaikinio piliečio rankose yra galingas ginklas – internetas, šiuolaikinės technologijos. Kitas dalykas, kiek jis tuo naudojasi.

Gyvenant Graikijoje, Australijoje, galima kiekvieną dieną jaustis namuose, Lietuvoje. Interneto, šiuolaikinių technologijų visuomenėje galime būti ypatingai pajėgūs. Tai yra neribotų galimybių epocha. Technologijomis reikėtų pasinaudoti: ne žiūrėti į jas, kaip į lazdą, kuri mus muša, bet ji turi ir kitą galimybę.

Mes galime dar labiau išsiplėsti. Tai, kad esame maža tauta, gali būti privalumas. Galime būti judresni. Nereikia verkti, kad neturime keliasdešimt milijonų gyventojų, tik reikia prisiimti atsakomybę ir būti kūrybingais, net pačiomis sunkiausiomis sąlygomis.

Reikia gydyti savo šaknis, suprasti, iš kur atėjome, žinoti tėvų, valstybės pareitį. Tai priėmus, galime šiandien būti stiprūs. Nebūtina verkti. Emigruoti, o tiksliau, migruoti galime su kitomis nuostatomis. Ne spjauti ant Lietuvos, kad ją paliekame. O mąstyti, jog išvažiuojame, kad turėtume, kur sugrįžti. Į savo jaukius namus. Toks požiūris neslėgtų.

Ar ateityje būtent pasinaudodami technologijomis, apjungdami judančiąją tautos dalį, kalbėdami apie e.piliečius, e.patriotus, e.valstybę, galime tapti stipresniais?

Taip. Manau, visos priemonės yra geros, jei jos yra naudojamos geriems tikslams. Reikia pirmiausia sau atsakyti į klausimą, kas mus labiausiai vienija – kalba, papročiai. Galbūt tai gali būti ir virtuali erdvė, kuri mus vienija. Svarbu turėti tą bendrą vardiklį, kuris padėtų mums būti savo šalies piliečiais, nesvarbu, kur gyventume.

Judėjimas tapo mūsų kasdienio gyvenimo norma, dalimi. O mentalinis prisirišimas turi būti, net ir virtualioje erdvėje reikia to inkaro. Juo gali rūpintis mama, tėtis, valstybė, bet ir pats turi to norėti. Ateityje, dažniau ir ilgiau žmonės migruos, tuo daugiau atsiras naujų reiškinių ir jų formų, visko negalime nuspėti.

Šiandien turime kabintis į tai, ką turime, ir bandyti susikalbėti tarpusavyje, ieškoti panašių prasmių, kad atrastume tą bendrą inkarą. Norėtųsi kviesti mūsų migruojančius ir emigravusius žmones išlaikyti tą emocinį ryšį su Lietuva. O jei jo neturite, jį puoselėti, išugdyti.

Sugrįžus į Lietuvą, gimtą teritoriją, žinoti, kur buvo jums vaikystėje svarbus akmuo, medis, prie kurio mėgote žaisti. Emociniai prisiminimai yra svarbūs, kad išlaikytume kontaktą su gimtine. Šiandien migruojantys turėtų pagalvoti apie savo vaikus, kur bus jų saugus kampelis, kur jie bus savimi ir patenkinti.

RSS srautas
×