A.Vidžiūnas. Kokios savivaldos aš norėčiau

2011-02-22

Savivaldybės tarybos rinkimų išvakarės – visiems gera proga pasvarstyti, kokios vietos valdžios trokštume, kokią gerbtume, kokią laikytume sava ir artima. O kartu – pasvajoti, nusipiešti tos valdžios idealą. Svajonės, jei jomis tiki piliečiai, pildosi anaiptol ne vien pasakose...

Pirmiausia būtų smagu, kad žmonių pasitikėjimas valdžia prasidėtų kaip tik savivaldoje. Visi matom: šiandien ne vien ūkio, bet dar liūdniau - atstovaujamosios demokratijos krizė. Vieną dieną renkame, kitą jau tuos išrinktuosius ir jų institucijas keikiame. Nepasitenkinimo su kiekvienais rinkimais vis daugėja. Nepasitikime savimi, pavydime kaimynui, netikime savo valstybe ir savo atstovais.

 Juk mūsų renkami miesto Tarybos nariai – ne iš Vilniaus, Vyriausybės ar kitų centrinių tarnybų, ne iš tolimo ir dažnai nesuprantamo Seimo, o mūsų kaimynai, gyvenantys ir dirbantys tarp mūsų, kartu lankantys bažnyčią, kultūros renginius, tėvų susirinkimus mokykloje, prie to paties kavinės staliuko geriantys kavą ar pakeliantys alaus stiklą. Jie ne tolima valdžia, jie iš mūsų. Mano rūpesčiai juk tokie pat kaip jo: neasfaltuota gatvė, nedegantis žibintas, šilumą leidžiančios namo sienos, prastas butų ūkio tarnybos darbas ir kt. Iš jo nesityčioja ir nesišaipo visokios televizinės kakadu ir paskutinės instancijos, ačiū Dievui, jie nešoka ir nedainuoja jokiuose duetuose. Pas Tarybos narį gali užsukti bet kada – į namus, į darbą, pakalbinti gatvėje.

Tarybos nariai tarp žmonių turėtų būti dažniau už Seimo narius. Būti nuolat. Tartis su savo kaimynais, bendruomenėmis, asociacijomis ir kitais piliečių telkiniais, konsultuotis, diskutuoti, ginčytis, bet susitarti ir kartu remti sutartus darbus.

 Aš, Seimo narys, nebijau žmonių ir kalbuosi su visais apie viską. Bet, patikėkite, atstovaujamajai demokratijai ir vietos valdžiai, pasitikėjimui ta valdžia būtų labai sveika, kad į Seimo narį žmonėms nereikėtų kreiptis dėl dalykų, kurie savivaldos rankose. Šiandien Seimo narys yra paskutinė viltis dėl nenupjauto ar neišgenėto medžio, neasfaltuotų kelių metrų akligatvio, dėl per karšto radiatoriaus laiptinėje, dėl piktų socialinės rūpybos vadovių, dėl šaligatvyje paliktų kelmų, dėl sąskaitų už nebūtus namo priežiūros darbus, dėl kažkodėl neimamų pinigų už šaltą vandenį ir t.t.

Žmonių pasitikėjimą turinčių Tarybos narių pirmasis darbas būtų išreikalauti, kad visos miesto tarnybos ir savivaldybės įmonės nusileistų iš ponų aukštumų ir taptų paprastų žmonių pagalbininkais, konsultantais ir patarėjais, su problemų turinčiais kalbėtų ne šalta kabinetų, o paslaugia padėti nusiteikusių žmonių kalba.

Viskas pagerėtų, jei patys žmonės aktyviau toje demokratijoje ir vietos valdžioje dalyvautų, anaiptol ne vien per rinkimus. Bičiuliai Marijampolėje, nebūkim lietuviškai kuklūs ir ne vien iš už kampo valdžią keikim, - dalyvaukim. Tas kuklumas ir nuoga kritika juk virsta nieko nedarymu, pačių žmonių nieko nedarymu.

Būtų smagu, kad koks trečdalis Tarybos būtų išrinktas ne pagal partijų sąrašus. Įsivaizduokit, kelios kultūros organizacijos iškelia savo kandidatus ir juos remia, jaunimo susibūrimai turi savo kandidatus, katalikiškosios visuomeninės organizacijos – savo, verslo savivalda saviškių pasiūlo. Tie kandidatai žinomi miestelėnams sąžiningu darbu, labdaros veikla, iniciatyvomis, yra padorūs ir išmėginti, dažnai ir asmeniškai pažįstami. Tada ir partijos turės pasitempti, o ne pildyti savo sąrašus Seimo nariais, europarlamentarais, nuteistaisiais, bet tai nuslėpusiais. Ir jau visai blogai – į sąrašus surašytais savivaldybei pavaldžių įmonių vadovais ar – kokia demokratijos karikatūra! - vienos įmonės darbuotojais nuo vadovų iki vairuotojų ir valytojų... Ta pilietinė konkurencija ir miesto bendruomenei, ir partijoms išeitų tik į gera.

Didžioji viltis – piliečiai turi imti nebijoti dalyvauti visuomeninėje veikloje. Tai padėtų keisti šių dienų prastus papročius, kai net 72 proc. Lietuvos žmonių yra įsitikinę, jog dalyvaudamas pilietinėje veikloje gali prarasti darbą. Šis skaičius – tiesiog kraupus valdžios ir piliečių santykių atspindys. Politinės valdžios galios privalo būti ribojamos. Todėl žmonės tikės tokia vietos valdžia, kuri prievarta nerašys į partijas, negąsdins kitaip mąstančių, nenaudos savo padalinių ir tarnybų politiniam poveikiui, skatins visas žmonių iniciatyvas, o mokyklos vadovo priklausymas „ne tai“ partijai nebus argumentas neskirti jai renovavimo ar kitokių lėšų.

Ne vien partijos, o pirmiausia bendruomenės yra mano matomos savivaldos pagrindas. Bendruomenės privalo siekti daugiau, negu tik rengti rudens šventes ar senelių pagerbimus, tik tai, ką dabartinė valdžia noriai leidžia. Jos turi būti įtraukiamos į politinių sprendimų svarstymus.

Laisvę seniūnams! Tokį šūkį turėtų skanduoti visi savivaldos demokratai. Seniūnas šiandien visai ne bendruomenės atstovas, o savivaldybės skirtas pareigūnas – labai priklausomas ir be pinigų. Būtų mano valia, jau šiandien leisčiau seniūnus rinkti ir leisčiau jiems savarankiškai tvarkytis su paskirtais pinigais, kad dėl kelių litų nereikėtų varstyti savivaldybės kabinetų duris, rinkti parašus ir paklusniai prašinėti mero. Įsivaizduokite: seniūnas turi pradžiai kokio pusės milijono litų biudžetą, dėl jo tariasi su žmonėmis, bendruomenėmis. Tas seniūno litas garantuotai bus panaudojamas ir pigiausiai, ir verčiausioje vietoje, ir, svarbiausia, pačių žmonių susitarimu.

Būtų nuostabu, kad savivaldos politikai ir tarnautojai būtų skaitantys ir rašantys žmonės. Na, pasvajokim visi: jie išmano savo krašto istoriją, žino žymiausių savo krašto žmonių nuopelnus, gyvena miesto kultūroje. Jiems politika – ne vien valdžia, o pirmiausia sutartinis viešų, bendrų reikalų tvarkymas. Jie iš širdies sako uždegamas ir gilias kalbas per valstybės šventes ir patys pagal tuos išdėstytus idealus gyvena bei dirba. Jie visomis išgalėmis skatina viešas diskusijas, jų straipsnių pilni laikraščiai, o intelektualių argumentų – bendruomenių salės, radijas ir vietos televizija. Jų priimami sprendimai grindžiami ne primityviais turgaus aikštės politiniais pasikapojimais, bet ir Europos, pasaulio ekonomikos, finansų ir viešojo valdymo tendencijomis bei geriausiais pavyzdžiais. Žinoma, sprendimų projektai, viešieji pirkimai, konkursai yra vieši ir prieinami visiems miestelėnams.

Jei kas šitai paskaitęs nusijuoktų, tai jam pakartočiau: jei svajoja piliečiai ir savo svajonėmis tiki, dažniausiai išsipildo ir iš pirmo žvilgsnio nelabai realūs dalykai, o tautos gyvena sutartiniau ir laimingiau. Ir pokyčiai nėra beviltiškai tolimi. Jie gali prasidėti jau rytoj ar poryt.

Kaip Marijampolėje sakė prof. L. Donskis, Lietuvą pakeis tik patys jos žmonės, nes tik iš jų kyla res publika, demokratija, šiltesnė kaimynystė, geresnio gyvenimo viltys ir būdai, kaip padoriau, sąžiningiau dirbti ir gyventi. Kito kelio tiesiog nėra.

RSS srautas
×