Tomas Janeliūnas: Svajonių šalis

2011-03-08

Svajoti išmokome, ar to užteks? Taip būtų galima įvertinti parengtą dar vieną ilgalaikės Lietuvos raidos strategijos versiją. Vyriausybės inicijuota valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ jau pasiekė vieną iš paskutiniųjų etapų. Ekspertai parengė pirminį strategijos variantą ir nuo vasario mėn. prasidėjo viešųjų diskusijų dėl šio projekto ciklas. Kovo 7 d. akademinei visuomenei „Lietuva 2030“ buvo pristatyta ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.

Įsitraukti į diskusijas dėl galima ir virtualiai – jau senokai veikia tinklapis lietuva2030.lt Vis dėlto susipažinus su dabartiniu strategijos projekto variantu neapleidžia deja vu jausmas, kad visa tai jau matėme ir girdėjome – tik iki šiol pačiupinėti niekaip nepavyksta.

Visų pirma, pradėti gal reikėtų nuo to, kad tai ne strategija. Kaip žinia, klasikinis strategijos apibūdinimas susideda iš tikslų, būdų, kaip juos pasiekti, ir priemonių (resursų), reikalingų pasirinktiems būdams sėkmingai įgyvendinti. Šiuo atveju „Lietuva 2030“ gali būti vadinama ne strategija, o tik vizija – joje daug gražių, teisingų ir trokštamų dalykų. Ekspertai ilgai dirbo, kad gana tiksliai ir patraukliai nupasakotų, kokiais norėtume būti po dvidešimties metų. Kaip skelbia nesudėtingas „Lietuvos 2030“ šūkis, norėtume būti šalis, „kurioje gera gyventi ir dirbti“. Mažai kas galėtų ginčytis, kad Lietuvos sėkmę lems atviri, kūrybingi ir atsakingi žmonės. Atitinkamai, svarbiausias turėtų būti žmogus (hm, ar ne per dažnai tai tenka girdėti? ), kuriam atviru, kūrybingu ir atsakingu padės tapti sąmoninga visuomenė, sumani ekonomika ir patikima bei moderni valdžia. Tik tiek! Pagaliau žinome tuos tris stebuklingus komponentus, kurie leis pasiekti visuotinę laimę šalyje! Na, bent jau būti ne žemiau nei 10-oje vietoje pagal laimės indeksą ES – toks yra vienas iš užfiksuotų tikslų. Dabar, beje, tik 25 proc. žmonių Lietuvoje jaučiasi laimingi. Tolokai iki to ES vidurkio (39 proc.).

Kaip pasieksime laimę

Kriterijai pažangai ir gerovei pasiekti turėtų būti sveikintini. Iš tiesų, žymiai paprasčiau nuspręsti, ar pavyko įgyvendinti viziją, kai turi konkrečius faktus. Štai esame dabar tik 25 vietoje visoje ES pagal inovatyvumo indeksą. Jei per 20 metų nepakliūsime bent tarp 10 labiausiai inovatyvių ES šalių – vadinasi, susimovėme. Arba jei iš 26-osios vietos tarp ES šalių pagal globalizacijos indeksą nepakilsime į pirmą dešimtuką – vėl gi, bus aišku, kad žlugo mūsų svajonė. O jei iki 2030 metų neturėsime bent 3 Nobelio premijos laureatų, kaip žada vizijos projektas, negalėsime ramiai žiūrėti į akis nė vienam latviui ar estui.

Bėda ta, kad visi šie indeksai atrodo patraukliai būtent dabar. Tiesa, ir tai tik tiems, kurie apie šiuo indeksus girdėjo. 99 proc. lietuvių nei dabar, nei po dvidešimties metų nežinos, ką reiškia globalizacijos indeksas. Nemaža tikimybė, kad 2030-aisiais tokio globalizacijos indekso apskritai nebebus arba jis reikš visiškai kitokius dalykus, nei dabar. Arba pati ES pasaulio konkurencijos erdvėje taps atsilikėle, todėl ir Lietuvai bus menka paguoda – dešimti ar dvidešimti mes tame nelemtame indekse. Prognozuoti, kaip keisis globali aplinka ir kokie indeksai bei vertybės bus aktualios po dvidešimties metų – sudėtingesnis ir todėl atmestinas uždavinys. Kam kvaršinti galvą tikru prognozavimu, kuriam milijardus eurų ar dolerių ir geriausius pasaulio protus skiria kitos šalys? Juk prognozavimas – tai ne šiaip svajonių perkėlimas ant popieriaus, o sudėtingas procesas, kuriam būtini didžiuliai duomenų kiekiai, sudėtingi moksliniai metodai ir kūrybiškas mąstymas. Reikia pripažinti, kad ir šioje srityje kol kas nenusipelnėme rimto požiūrio.

Svarbus dokumentas

Bet grįžkime prie vizijos. Svajoti irgi yra gerai. Daugelis strategijų prasideda būtent nuo svajonių. Tai suteikia norą judėti tikslingai, siekti tos geriausios vizijos, sutelkti konkretiems darbams savo išteklius ir entuziazmą. Todėl „Lietuva 2030“ yra reikalingas dokumentas.

Bet kol kas jis pasmerktas likti dokumentu – jis bus visaip išdiskutuotas, išnagrinėtas, iškritikuotas, galiausiai priimtas Seime ir aplaistytas šampanu. Galbūt net gi jis bus tikrai geras dokumentas. Bet dokumentai neįkvepia. Ne tik tautos, bet ir politikų. Pati vizija niekaip nenumato, kad bus sukurta politinė valia siekti ilgalaikių tikslų, o ne trumpalaikių užgaidų ar net būtinų šią minutę reikalų, kurie vis dėlto panaikina ir nuolat atidėlioja tą šviesų rytojų. Vizijoje taip pat nėra tokių nemalonių reiškinių, kaip korupcija, nestabdoma emigracija ar elementarus visuomenės atbukimas bet kokiems iniciatyvumą skatinantiems šūkiams. Bet užtat yra siekis, kad pasitikėjimas valdžia ir žiniasklaida pasiektų 80 proc., o visuomenės dalis, kuri didžiuojasi savo šalies tapatybe, būtų bent 60 procentų. Baltarusijoje pasitikėjimas valdžia ir žiniasklaida tikriausiai net viršija 80 proc., o kas ta šalies tapatybė, greičiausiai nei dabar, bei po 20 metų nesupras net kas dešimtas Lietuvos gyventojas – tad koks skirtumas, kiek ja didžiuosis?

Skatinamas kūrybiškumas

Vis dėlto labiausiai skaudu pajusti, koks milžiniškas skirtumas egzistuoja tarp tos gražios vizijos ir dabarties. Kad ir „kūrybingo žmogaus“ išaukštinimas. „Reikalingi tokie pokyčiai, kurie užtikrintų kiekvieno asmens individualių gebėjimų ugdymą, jų pritaikymą ir pripažinimą“, – skelbiama strategijos projekte. „Įvairiose mokymosi visą gyvenimą grandyse išskirtinis dėmesys skiriamas kūrybingumo ir pilietiškumo ugdymui“, – pakiliai rašoma. Tačiau realybėje per pastaruosius metus niekas nesulaukė tiek pažeminimų, kiek kuriantys žmonės. Neseniai pažįstamas pensininkas skundėsi: „Parašiau eilėraštį. Nusiunčiau į vietinį Varėnos laikraštuką. Išspausdino. Gražu, pasidžiaugiau. Dar po kurio laiko maloniai nustebau, kad gavau 50 litų honorarą. Praėjo mėnuo ir, pasirodo, dėl to eilėraštuko man nukirpo pensijos dalį.“ Va tau ir kūrybiškumo skatinimas „įvairiose mokymosi visą gyvenimą grandyse“. Pensininkui teko išmokti, kad tokia yra dabartinė socialinio draudimo sistema.

Kuriantieji nuolat asmenys buvo „pagerbti“ dar labiau – ne tik išaugusiais pajamų mokesčiais už pajamas, gautas pagal autorines sutartis, bet ir naujais Privalomosios sveikatos draudimo mokesčiais, kurie gali būti mokami penkis ar šešis kartus daugiau, nei pagal įprastas darbo sutartis, tačiau vis vien negarantuoti sveikatos priežiūros paslaugų. Užtektų mėnesį negauti autorinio honoraro – ir tu jau iškrenti iš sveikatos draudimo sistemos. Nesvarbu, kad pagal skirtingas autorines sutartis prieš tai sumokėjai šešis kartus daugiau. Kažkodėl būtent kuriantys žmonės Lietuvoje yra labiausiai diskriminuojami valstybės finansų ir socialinio draudimo sistemose. Jei taip ir toliau skatinsime kūrybiškumą, įdomu, per kiek laiko turėsime „tris milijonus kūrėjų“?

Visa tai tik mažutė iliustracija, kad svajojimas vyksta sau, o gyvenimas – sau.

Bet svajoti visuomet yra naudinga. Šalyje, kurioje gera svajoti – turėtų būti smagu. Be to, svajonės turbūt vienas iš nedaugelio dalykų, kuris visiškai nepriklauso nuo politinės valios ar finansų balansavimo poreikių. Vis dėlto būtų kažkaip smagiau, jei politikai pradžiai susvajotų kokią gražią ir teisingą SODROS reformą arba kaip pagaliau įveikti korupciją. Iš valdžios man užtektų tik vienos tokios svajonės. O jau apie „debesų kompiuteriją“, kuri tuoj-tuoj bus įdiegta viešajame sektoriuje, tegul jie svajoja laisvalaikiu – ji ir taip atsiras, kai reikės. Be didelių svajonių.

Visa portale IQ.lt esanti medžiaga priklauso UAB „Intelligent Media“, jeigu nenurodyta kitaip. Draudžiama ją platinti kitose žiniasklaidos priemonėse, interneto svetainėse be išankstinio UAB „Intelligent Media” sutikimo. Cituojant būtina aiški ir aktyvi nuoroda į IQ.lt kaip informacijos šaltinį.

RSS srautas
×