„Lietuva 2030“ akademinės bendruomenės atstovų akimis

2011-03-09

Pirmadienį, kovo 7 d. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vyko apskrito stalo diskusija valstybės pažangos strategijos projektui „Lietuva 2030“ aptarti. Mintimis dalijosi ir nemažai konstruktyvių pasiūlymų pateikė Valstybės pažangos tarybos nariai, Vilniaus universiteto, Mykolo Riomerio universiteto bei ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto akademinė bendruomenė. Strategijos projektą pristatė Ministro Pirmininko tarnybos Strateginio valdymo departamento direktorė Jurgita Šiugždinienė.

Pirmiausia buvo atkreiptas dėmesys, kad „Lietuva 2030” yra daugiau vizija nei strategija. Anot diskusijos moderatorės Jurgitos Šiugždinienės, strategijoje buvo atsisakyta tam tikrų biurokratinių elementų tam, kad vizija būtų suprantama visiems visuomenė atstovams. Pasak jos, „Lietuva 2030“ – tai ne vyriausybės sukurtas ir iš viršaus nuleistas dokumentas, o visos visuomenės indėlis kuriant Lietuvos ateitį. Ši vizija - valstybės strateginio planavimo pagrindas, su kurios nuostatomis turės būti suderinti visi kiti planavimo dokumentai, prisidėti ir kryptingai siekti jos krypčių bei iniciatyvų įgyvendinimo.

Susitikimo metu aptarta Lietuvos kaip Šiaurės-Baltijos regiono dalies perspektyva. Dalyviai diskutavo, ar reikia išskirti „skandinaviškos dimensijos” elementus, ar Lietuva apskritai sugebės sau pritaikyti gerosios praktikos pavyzdžius. Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Alvydas Baležentis teigiamai įvertino, kad Lietuvai siūloma orientuotis į Šiaurės šalis, tačiau kartu būgštavo, kad Lietuva nesugebės perimti Skandinavijos šalių modelio dėl kultūrinių ir bendruomeninių skirtumų. Tuo tarpu aptarime dalyvavę studentai buvo kur kas optimistiškesni – jie Šiaurės šalių ir Lietuvos skirtumus įvardijo kaip iššūkį ir netgi privalumą.

Daug diskutuota, ar kūrybingumas iš tiesų yra pagrindinė vizijos įgyvendinimo varomoji jėga.  Dauguma dalyvių sutiko, kad lietuviai ir didžioji dalis rytų europiečių dėl istoriškai susiklosčiusių priežasčių yra pasyvūs, nesidomi kultūra ir vengia inovacijų. Kalbėjusiųjų nuomone, norėdami išspręsti šią problemą, paskatinti Lietuvos piliečius būti drąsesniais, kūrybiškesniais, nebijoti konkurencijos, turime nuo mažų dienų ugdyti ir puoselėti žmonių kūrybiškumą.

Diskusijos metu buvo aptarti strategijos projekto „Lietuva 2030“ „kertiniai akmenys“: sąmoninga visuomenė, sumani ekonomika ir patikima, moderni valdžia. 

Kalbant apie sąmoningos visuomenės ugdymą daugiausia dėmesio sulaukė globalios Lietuvos aspektas. Anot pašnekovų, šiuo metu Lietuvos emigrantai yra laikomi prarastąja tauta, nors dauguma jų norėtų jausti glaudų ryšį su savo šalimi. Aptartos ir išeivių įtraukimo į visuomeninį gyvenimą galimybės. Šiuo klausimu savo patirtimi pasidalijo išeivijos studentas: „Užsienyje gyvenantys lietuviai galbūt ir norėtų padaryti kažką Lietuvos labui, tačiau jiems nieko nesiūloma. Dažniausiai jie net nežino, kaip jie galėtų prisidėti prie Lietuvos gerbūvio kūrimo. Apie išeiviją yra kalbama, tačiau jos nėra klausomasi.“

Susitikimo metu išsakytas siūlymas patikimą ir modernią valdžią laikyti sąmoningos visuomenės dalimi, nes šios dimensijos tarpusavyje sąveikauja. Žmogus turi būti ne tik „klientas“, kurį reikia tinkamai aptarnauti valdžios atstovams, bet ir aktyvus politikos formuotojas, valdžios bendradarbis. Vieno akademinės bendruomenės atstovo teigimu, tokią šalies valdžią reikėtų apibrėžti ne kaip modernią ar patikimą, o kaip įgalinančią veikti, kadangi toks apibrėžimas būtų kur kas platesnis ir geriau apibūdinantis užsirėžtus tikslus šioje srityje.

Pašnekovai taip pat svarstė kaip sumanios ekonomikos kūrimui panaudoti vyresnio amžiaus žmonių potencialą. Dalis kalbėjusiųjų suabejojo ar strategijos projekte numatyta orientacija į aukštos pridėtinės vertės paslaugų kūrimą neturės įtakos didesnei socialinei diferenciacijai. Šiuo klausimu savo nuomone pasidalijo Viešosios politikos ir vadybos instituto vyresnysis analitikas dr. Žilvinas Martinaitis. Jis sutiko, kad tai sudaro prielaidas išprovokuoti socialinės nelygybės skirtumus, tačiau bet kuriuo atveju didžiausias Lietuvos  turtas – žmoniškieji ištekliai, kadangi ji neturi gausių gamtinių išteklių. „Taigi sunku nesutikti, kad būtent paslaugų sektoriaus plėtra yra Lietuvos ateitis“, - pažymėjo dr. Ž. Martinaitis.

Diskusijos pabaigoje buvo išsakyta mintis, kad visos problemos, negatyvumas ir pasyvumas kyla iš baimės. Studentai pasiūlė valdžios atstovams, žiniasklaidai, dėstytojams ir mokytojams dėti visas pastangas, kad išugdyti visapusišką, nieko nebijančią asmenybę. Jų nuomone, tik drąsiai žvelgdami į ateitį, nebijodami suklysti galime tapti kūrybingais, atsakingais ir atvirais pasauliui.

RSS srautas
×