Petras Masiulis: Lietuvai reikia ambicijų

2011-05-06

Su „Tele2" generaliniu direktoriumi Petru Masiuliu kalbamės jo darbo kabinete. Tiesa, vargu ar kabinetu galima pavadinti atviros biuro erdvės plotą su pora lenty­nų ir neįmantriu stalu - iš pradžių net sunku patikėti, kad čia įsikūręs didžiausią pelną Lietuvoje uždirbančios mobiliojo ryšio bendrovės vadovas.

VALSTYBE: „Tele2" šiandien yra aiškus rinkos lyderis: turite daugiausia klientų, uždirbate didžiausią pelną -ir visa tai pasiekėte dirbdami gerokai trumpesnį laiką nei kiti didieji operatoriai. Ar tai reiškia, kad žemų kai­nų strategija yra pati sėkmingiausia?

 

Manau, kad žemų kainų strategija Lietuvai apskritai tinkamiausia. Žemos kainos patinka visiems - kas mėgs­ta permokėti, kai galima išleisti mažiau? Žinoma, tai vie­na mūsų sėkmės priežasčių. Beje, ne tik mūsų sėkmės - kartu su mumis laimėjo kiekvienas mobiliojo ryšio var­totojas. Atėję į rinką, sumažinome bendrą kainų lygį, to­dėl laimėjo ne tik mūsų, bet ir kitų operatorių klientai.

Kita vertus, žemų kainų strategija gali tapti tiesiausiu keliu į bankrotą - jei norite mažinti kainas, turite nepa­miršti sumažinti ir sąnaudų. Mažindami sąnaudas, turite nenuleisti kokybės kartelės - priešingu atveju klientai pasitrauks. Žemų sąnaudų strategijos laikytis gali tik efektyviai veikiančios įmonės - mūsiškė kaip tik tokia ir yra, tai pripažįsta ir tarptautiniai konsultantai.

Galų gale visos įmonės, apsisprendusios žengti į už­pildytą rinką ir mesti iššūkį konkurentams, turi būti efektyvios. Kaip, beje, ir valstybės - Lietuva juk lygiai taip pat braunasi j užpildytas tarptautines rinkas, kur tenka suremti pečius su gigantais. Todėl jei norime lai­mėti užsienio rinkose, turime būti efektyvesni ir agresy­vesni už kitus.

VALSTYBĖ: Siūlote Lietuvai kopijuoti „Tele2" strategiją?

O kodėl gi ne? Jei pavyko mums - kodėl negali pa­vykti ir visiems kitiems? Kaip sakiau - mažų sąnau­dų strategija anaiptol nereiškia prastesnės kokybės. Žinote posakį, kad laikas - tai pinigai? Tai štai: žemų sąnaudų strategijoje šis posakis suprantamas visiškai tiesiogiai.

Geras pavyzdys - skrydžių bendrovė „RyanAir". Daž­nas keikia jų apmokestinimo politiką, sprendimą pre­kiauti bilietais be vietų, skrydžius ne į centrinius oro uostus... Bet vis tiek jų lėktuvai sausakimši! Ir su „Ryan­Air" kainomis jų konkurentai varžytis negali.

Ar tai reiškia, kad „RyanAir" taupo prastindama ko­kybę? Anaiptol - tai labai saugios oro linijos. Visi jų lėk­tuvai - nauji „Boeing". Visi vieno modelio - taigi ir pilo­tams, ir technikos personalui kur kas lengviau perprasti jų ypatumus nei bendrovėse, kurios naudoja kelis ar ke­liolika skirtingų modelių.

„RyanAir" paslaptis - jie sugebėjo sutaupyti laiko. Bendrovė skraido tik trumpais atstumais - vadinasi, atlieka daugiau skrydžių, skraidina daugiau keleivių ir uždirba daugiau pinigų. Jie nenurodo vietų bilietuose? Taip, todėl jų keleiviai nevėluoja į skrydį. Aviacijos versle kiekviena minutė, sugaišta laukiant paklydusio keleivio, reiškia tūkstantinius nuostolius - o „RyanAir" sugebėjo to išvengti.

Šie pavyzdžiai puikiai iliustruoja efektyvumo esmę - per tą patį laiką padaryti daugiau. Ir tai pritaikyti galima anaiptol ne tik skrydžių versle. Tarkim, „Tele2" taupo laiką greitai priimdama sprendimus. Mes turime mažai - mažiau nei 90 - darbuotojų, todėl net fiziškai nėra sunku kiekvieną pasiekti. Aiški struktūra ir asmeninė atsakomybė reiškia, kad sprendimui priimti nereikia begalinių posėdžių, pasitarimų ir  vis aukštesnių vadovų patvirtinimų. Jei negaištame laiko vidaus biurokratijos džiunglėse, į pasikeitusią rinką galime reaguoti nedelsdami. Kartą, sužinoję apie visiškai naują konkurentų pasiūlymą, atsakymą sugebėjome parengti per savaitgalį - ir klientai pasirinko mūsiškį. Pagalvokite patys - kiek pasiektume, jei kiekvienas per dieną padarytume šiek tiek daugiau? Tarkim, dešimtadaliu daugiau? Arba penktadaliu? Ar net dvigubai daugiau? Tai anaiptol nėra taip sunku, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.


VALSTYBE: Regis, lengva pasakyti, bet iš karto kyla abejonė — du dešimtmečius stengiamės, ir tiek daug liko pasiekti. Ir ar tikrai pavyks įgyvendinti tokią strategiją valstybės mastu? Kaip manote, nuo ko turime pradėti?

Pradėti, manau, reikia nuo ambicijų. Žinote, kokia didžiausia mūsų nelaimė? Nepasitikėjimas savimi. Darbštumo mums pakanka, užsispyrimo - per akis, galvas ant pečių irgi turime. Vienintelis dalykas, kurio trūksta — ambicijų ir drąsos jas įgyvendinti. Papasakosiu asmeninę patirtį. Štai šiandien „Tele2" - didžiausia mobiliojo ryšio bendrovė Lietuvoje. Tyrimų agentūros RAIT duomenimis, kovą 49 proc. Lietuvos gyventojų naudojosi „Tele2" paslaugomis, įmonės klientai praėjusiaisiais metais kalbėjo ilgiausiai - 2,8 mlrd. minučių. Svarbiausia - klientai patenkinti, jie mus rekomenduoja daug noriau nei konkurentų klientai savuosius operatorius. Pagal akcininkams uždirbamą pelną konkurentus irgi palikome toli už nugaros. Įspūdinga, ar ne? Tačiau prieš gerus aštuonerius metus, kai pradėjau vadovauti įmonei, vaizdas buvo visiškai kitoks. Dauguma vartotojų buvo nepatenkinti, kai kurių tyrimų duomenimis, keturi iš penkių ketino palikti mūsų tinklą. Tuo metu buvome mažiausias operatorius rinkoje ir turėjome spręsti, ką daryti toliau.  Kaip tik tuomet susidūriau su tuo, ką minėjau anksčiau, - ambicijų trūkumu. Dauguma žmonių, kuriems atėjau vadovauti, „Tele2" matė tokią, kokia ji buvo tuo metu - trečią pagal dydį operatorę rinkoje, graibstančią trupinius nuo didžiųjų konkurentų stalo. Jie nedrįso tikėtis daugiau, todėl siūlė pernelyg neišsišokti, neerzinti kitų operatorių ir tenkintis ta vieta, kurią turime. Mintis, kad įmonė gali būti pirma, apskritai atrodė utopinė! Bet galop ta utopinė mintis tapo mūsų tikslu. Tuomet maniau taip: jei užsibrėši aukštą tikslą, gal jo ir nepasieksi, tačiau bent dalį įgyvendinsi, ir rezultatas vis tiek bus geresnis nei tuo atveju, jei nesieksi nieko. Dabar esu dar drąsesnis - žvelgdamas atgal matau, kad gana ilgai stengiantis galima pasiekti viską.

Kitas ambicijų stygiaus pavyzdys, su kuriuo susidūriau, buvo projekto „Lietuva 2030", skirto ilgalaikei šalies strategijai parengti, komentarai. Skaičiau kelis inter viu su ekonomistais, kurie komentavo šį projektą. Žinote, net pyktis iš apmaudo suėmė. Savo komentaruose jie projektą įvardijo kaip „nerealių ambicijų" rinkinį ir siūlė ", kopijuoti Europos biurokratų parengtas strategijas. Tai žinote, ką? Jeigu mes klausysime tokių bambeklių, Lietuva niekada neišlįs iš pasaulio vidutiniokių sąrašo. Tokių, kurie temps žemyn, visada bus, svarbiausia jų neklausyti. Apskritai reikia nepamiršti, kad strategija be įgyvendinimo negarantuoja sėkmės. Sėkmės kalviai visuomet yra žmonės - net pačią geriausią strategiją patikėjus slunkių komandai gero rezultato nebus. Bet, visų pirma, manau, turime apsispręsti, ko norime. Tada beliks įtempti jėgas ir pasiekti tikslą. Ir jei rimtai to  imsimės, nebus klausimo, ar pavyks. Vienintelis klausimas bus - kada pavyks?

VALSTYBE: Atrodo, viskas paprasta: turėk tikslą, dirbk ir gausi rezultatą. Kodėl tuomet tiek daug žmonių elgiasi kitaip? 

Manau, daugeliui tiesiog trūksta pavyzdžių. Sovietmetis neskatino ambicijų, nemažai pirmųjų verslų turtus pasiekė daugiau dėl kitų ypatybių - vieni dėl to, kad apskritai buvo pirmieji tuščioje rinkoje, kiti dėl aklos sėkmės, treti apskritai nelabai sąžiningais būdais Aišku, jų nebuvo dauguma - bet jie buvo matomi. Žmonės žiūrėjo į juos ir matė pavyzdžius - štai, jei elgsiesi taip pat, tave lydės sėkmė. Tačiau ne visi šie pavyzdžiai įkvepia. „Tele2" atvejis, manau, ne toks. Mes į rinką atėjome paskutiniai, pradėjome nuo nulio ir rezultatą, kurį turime, pasiekėme dėl dviejų priežasčių: atkaklaus darbo ir tikėjimo, kad galime įgyvendinti savo ambicijas. Lygiai taip pat daugybė įmonių žengia į naujas rinkas. Lygiai taip pat Lietuva bando iškovoti geresnę vietą pasaulio ekonomikoje. Skirtumas tik tas, kad verslas jau suprato šias taisykles, o dažnas politikas ar valstybės tarnautojas jas dar turi perprasti. Gera iliustracija - mobiliojo ryšio pirkimas. Lietuvoje privatiems vartotojams ir verslui taikomi žemiausi mobiliojo ryšio tarifai Europoje, tačiau valstybės tarnyboje paslaugų įkainiai gali būti net kelias dešimtis kartų didesni. Akivaizdu, kad tol, kol žmonės taip vertins valstybės kišenę, mažai pokyčių galime tikėtis, nors matome, kad situacija pamažu gerėja. Apskritai, visais laikais sėkmės priežastis buvo atkaklus darbas, tik, žinoma, jis turi būti sąžiningas. Galų gale užsispyręs, atkaklus, ne puikybės, o rezultato skatinamas žmogus visuomet pasiekia tikslą. Neabejoju, kad lygiai taip pat net drąsiausius tikslus gali pasiekti ir visa Lietuva.

VALSTYBE: Dėkojame už pokalbį.

Kalbino Eduardas EIGIRDAS

RSS srautas
×